BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

ŽMOGUS, KURIS NORĖJO TAPTI RAŠYTOJU

Pradarau, kambario numeris 23 duris… į mane driokstėli dvoko kvapas, lyg čia būtų pastipę pora šunų,vos gaudau orą. Praskleidžiu užuolaidas parudavusias nuo tūkstančių cigarečių dūmų. Langas vos praviras, bandau praverti plačiau – misija neįmanoma, ką gi teks susitaikyti su šia situacija. Atremiu fotelį į duris, kad gaučiau didesnę šviežio oro dozę. Šis sedėjimo įrenginys tikra šiukšlyno pažiba – nuklotas riebiomis kavos dėmėmis ir tabako pelenų sluoksniu.

Oi, pamiršau prisistatyti – aš Simas, britų vadinamas tiesiog Saimonu. Jau metai, kaip gyvenu rytų Londone su nauja tapatybe. Nenoromis, bet teko susitaikyti su nauju savo anglosaksišku vardu. Iš pradžių vis bandžiau kovoti, kartodamas, kad aš Simas, o ne koks tai Saimonas. Pamačiau, kad tai beviltiška, teko nusileisti žaidimo taisyklėms. Britų gomuriuj labai sunku sugromulioti egzotiškus vardus.  Man 19 metų. Aš ekonominis pabėgelis. Mūsų čia tūkstančiai  New Ham’e, kur alsuoja rytų Azija ir rytų Europa drauge.

Mano ausyse skamba  šventoji Nirvana. Grupė kuri pakeitė vakariečių supratimą apie Palaimą kaip ją vadina Rytuose. Ėmuosi darbo, aš gi valytojas… psichine negalią turinčių žmonių prieglaudoje. Džekas, šios įstaigos vadovas, davė nurodymą – IŠMESTI VISKĄ, ABSOLIUČIAI VISKĄ !!! Viršininko nurodymas yra įsakymas. Nuo plačios palangės pradedu nurinkinėti šlamštą. Šimtą metų neplautos lėkštės, puodukai su juose prikibusiomis nuorūkomis ir maisto likučiais, keliauja tiesiai į juodą šiukšlių maišą. Šaukstai, šaukšteliai, šakutės, peiliai taip pat atsiduria ten pat. Paimu gimtadienio atvirutę, kurioje parašyta : “Brangus sūnau, deja šiais metais negalėsiu tavęs aplankyti Londone, “sustreikavo” sveikata. Gero penkiasdešimtojo gimtadienio, mama”. Mano valytojo ranka nesudreba ir šis sentimentalus popieriaus gabalas nuplazda, paskui kitas šiukšles.  Fotografijos  rėmeliuose, kurioje šypsososi juodaodė apkūni moteriškė, ištinka toks pats likimas. Ta moteris, tai Diana – Džono buvusio šio kambario gyventojo žmona.

Ach, Džonas… Pamenu vieną rugsėjo vakarą, sedėdamas ant sofos foje jis  šeip sau paklausė: “Ar aš vedęs ar turiu vaikų?”. Atsakiau, kad neturiu – aš dar juk jaunas. Nusišypsojo ir  prisipažino, kad jis turįs žmoną ir dvylikos metų sūnų, kuriuo be galo didžiuojasi, nes jis seka tėvo pėdomis ir padoriai jau brazdina gitara. Pagalvojau, vėl žmogelis klėjoja, mat dieną prieš  jis nesustodamas deklaravo: “Aš Džonas Smitas – Pasaulio karalius, man niekas nerūpi ir eikite visi velniop”. Abejodamas paklausiau seselės  ar tai tiesa?  Ir ji patvirtino šį faktą. Jo žmona taip pat glaudžiasi panašioje įstaigoje.  Taip tada  prieš devynius mėnesiusprasidėjo mūsų keista draugystė. Per tą laiką, jo sąmonės mėnulio užtėmimai, dar kartojosi ne kartą…

Jis vienas iš nedaugelio šios prieglaudos gyventojų sugebėdavo ištarti mano vardą taisyklingai. Galbūt  ir dėl to gerbiau jį. Mus vienijo muzika – John Lennon, Leonard Cohen, Johny Cash  ir  Queen. Mus vienijo literatūra. Mus vienijo menas. Mus vienijo ką žmonės aplamai vadina kultūra.

Pamenu vienąkart, prieš baigiantis darbui,sedėdamas foje šlamščiau sumuštinį ir skaičiau knygą.  Priėjo Džonas ir  paklausė: Ką skaitai ? Sakau: “Stepių Vilką”. O tai nuostabi knyga atšovė jis man ir paatviravo: “Kartais jaučiuosi lyg pats būčiau tas Stepių vilkas, su HH mane sieja begalinė meilė muzikai“.

Nuo to laiko prasidėjo mūsų kultūriniai vakarai.  Kol aš valydavau mažąją virtuvėlę sujungta su foje – visą tą jovalą, ką palikdavo nuo pietų dvidešimt didelių vaikų, kurie vieną dieną vėl turi grįžti į visuomenę. Deja, tik vienetam šviečia ši siekiamybė. Džonas su manim kalbėjosi apie rašytojus,muzikantus, dailininkus. Jis minėjo, kad savo kambaryje turi nemažai knygų.

Jis žavėjosi Dostojevskiu, deja negalėjau padiskutuoti apie šį klasiką, nes nesu jo skaitęs.  Tad teko pasakyti, kad jis kilęs iš lietuvių bajorų šeimos. Ir keliomis istorinėmis nuotrupomis…

Po kriaukle pūpso kalnas aitriai smirdinčių nešvarių skudurų:  kelnės, marškinėliai, megztiniai,striukės, kojinės – neplautų nuo biblinių laikų, kuriuos, be skrupulų  sukompostuoju į juodus maišus. Nukasęs šį materialųjį sluoksnį, randu kultūrinį. Prieš mano akis nesuskaičiuojama galybė Rolling Stones žurnalų, griebiu juos rankomis, kaip kokius rudenio lapusir kraunu į maišus. Po ranka pakliuna stori A4 formato sąsiuviniai. Paimu vieną iš jų, pradedu vartyti  - jame Džono ranka surašyti dainų tekstai su akordais: Pink Floyd “The Wall”, John Lennon “Imagine”…

Pamenu su Džonu apie Lenoną galėjompliurpti valandų valandas, bet taip niekada nenutikdavo, nes man reikėdavo susikrauti savo valymo priemones ir žygiuoti dirbti į kitus aukštus.

Nurenku patalus, neplautus jau visą amžinybę, kurie keliauja į šiukšlių maišą. Po lova randu – lobį, daugelis paauglių tik galėtų pasvajoti apie šį aukso fondą – šimtus porno žurnalų. Juodosios Rubenso  matronos, azijietes ir baltaodės išdidžiai demonstruoja savo  rožines vulvas, kišdamosios viską kas telpa, ten  kur saulė nešviečia. Štai viena blondinė milijonierė pornožvaigždė džiugiai praneša : “MANO VYRAS –NEPAVYDI, NES AŠ NEBESIFILMUOJU SU VYRAIS, TIK LESBIETIŠKOSE SCENOSE”.  Žodžiu nieko nauja, ko nebūtų dariusios XIX  a. Prancūzijos kurtizanės, Japonijos geišos ar mūsų laikų elitinės pupytės. Pasijaučiu lyg puritoniška motina valanti paauglio  kambarį, deja šiam gyventojui ne penkiolika, o penkiasdešimt.

Ir štai po viso to blizgaus glamūrinio porno šlamšto randu tai, kas man suspaudžia širdį, nes reikės išmesti lauk.Niekas nesiginčys, kad knygos – tai žmonijos šviesa. Kažkada džiuginusios Džono akis ir buvęs tikras malonumas paimti į rankas, jos tapo makulatūra, už kurios surinkimą tarybinis pionierius būtų gavęs ordiną.

Mano rankose apipilta neaiškios kilmės gėralu  Keruako “Kelyje”, knyga kuria žaviuosi nuo žalios paauglystės laikų.  Tai klasikinis variantas, kurį teko skaityti keletą kartų–  ne originalo kalba. Trečiasyk  perskaičiau ir  originalųjį ritinį – autentišką nepolitkorektišką vientisą tekstą, kuriame Keruakas nevyniojo žodžių į vatą. Amerikietiškos cenzūros dėka autorius buvo priverstas tapti Selu Paradaisu, bet ir tai nesutrukdė, šiai knygai tapti kultine, kuria žavisi ne vienos kartos jaunuoliai jau daugiau nei penkiasdešimt metų. Pamenu, dar prieš savaitę Džonui rekomendavau nueiti į kiną ir pasižiūrėti  knygos ekranizacijos, bet jam tas buvo ne motais – jis vėl buvo savo tamsiojoj mėnulio pusėj. Sedėdamas ant sofos foje  monotoniškai murmėjo sau: “AŠ BALZEBUBAS”. Tokiais atvejais aš palikdavau jį ramybėje su savo demonais !

Iš prisiminimų grįžtu į realybę, po tuščiomis pupelių skardinėmis negarbingai vartaliojasi  Džordžo Orvelo “1984”. Pupelės buvo mėgstamiausias Džono valgis. O gal ir ne, kaip jis man sakė tai bėdžių maistas– pigiausia ką galima nusipirkti. Jis nesivargindavo jų net pasišildyti. Kabindavosu šaukštu šaltas, per barzdą jam to surogato syvai varvėjo. Kasu toliau kultūrinį sluoksnį, atrasdamas kitus britų klasikus: O.Vaildo “Doriano Grejaus portretą”, Šekspyro sonetus ir dar keleta man nežinomų autorių kūrinių. Pasijaučiu tikru nacistu, kurie maitino ugnį knygomis, tik aš bibliotininkės sūnus, jas kraunu į šiukšlių maišus.

Atidarau spintą – mano nuostabai ji švari ir beveik tuščia, tik kelios vienišos pakabos kabo. Ant viršutinės lentynos randu storą juodą knygą, pagriebiu ją – tai Koranas, arabų-anglų kalbomis. Man nekyla ranka jo išmesti, nors nesu nei islamo gerbėjas, nei kitos religijos išpažinėjas. Knyga nekeliauja šiukšlių maišan,  nes žinau kam jį padovanosiu. Mano nuojauta neapgauna, kai ją įteikiu rusvabarzdžiui  Šeichui Muhamedui Ali veide išvystu plačią šypseną. Kažkada šis prieglaudos gyventojas vadinosi Patriku Džonsonu, bet tas buvo seniai prieš atrandant Alachą. Atsivertėliai į Islamą, nežinau kodėl mėgsta pasirinkti šį vardą, galbūt aklai kopijuoja Kasiju Klėju ?

Kartais Džonas paprašydavo tabako, pavaišindavau kai nematydavo kiti prieglaudos gyventojai, nes jie kaip skėriai gali užpulti minkštaširdį darbuotoją. Šios įstaigos vadovybė netoleruoja tokio elgesio.Gavęs tabokos šėtoniškai nusikvatodavo, padėkotavo ir drebančiomis rankomis, parudusiais pirštais susisukdavo suktinaitę. Ir jau norėdavo užsipešti sau dūmą, kaip senais gerais laikais, bet tekdavo išvaryti draugelį laukan lyg šunį – lietus ar sniegas, taisyklės galioja beveik visoje ES – nerūkymo zona viešojoj erdvėj.

Nutaikęs progą prasmukdavau, kaip koks mokyklinukas parūkyti kartu į kiemelį. Jis buvo labiau išprusęs nei statistinis britas. Šeima įpareigojo. Džonas man pasakė, kad jo brolis profesoriauja viename iš Kembridžo koledžų, deja jie retai   matosi. O štai jis sūnus palaidūnas apsistojo Londone. Jis atvažiavo į sostinę  prieš daugiaunei 30 metų  iš Braitono. Džonas pradėjo dirbti įrašų studijoj, pasinėrė į rock n rolą – kūnu ir siela. Jis paatviravo,kad tais laikais bandė rašyti knygą apie atvykėlio provincialo gyvenimą megapolyje. Džonas norėjo tapti rašytoju. Jis man ištarė pirmają knygos frazę:„Londonai aš čia, atvažiavau tavęs užkariauti“… Skamba banalokai. Kai paklausiau, kas atsitiko su knyga. Jis pasakė, ją suvalgė hedonistinis jaunystės kvaitulys. Aštuoniolikinis vaikis  pasinėrė į narko ir alko bachanalijas, kurios tęsėsi metų metus. Gyvenimo planai buvo atidėliojami rytojui, kol galų gale rytojai nebeteko prasmės. Nuo tokio šėtoniško tempo teko atgulti į psichuškę. Netinkami gydytojų priskirti medikamentai, jį pataisė – nepagydomai. Ir dabar jis sėdičia kaip koks Nyčė pupelėmis aplipusia vešlia barzda, mokėdamas už siautulingaspraėjusias dienas ir naktis.

Pagriebiu prie spintos styrantį juodą gitaros medžiaginį futliarą ir lyg kokią gyvatę sukišu į paskutinį maišą, užrišu, viskas baigta ! Nusižliaugiu prakaitą lašantį nuo kaktos.  11 šiukšlių maišų koridoriuje rikiuojasi prie  durų. Visas dainiaus gyvenimas – supakuotas !!! Ir paruoštas būti išmestas į Nebūtį.

Džonas buvo perkeltas (žinoma abipusiu sutikimu) į kitą vietą, galbūt geresnę… Jis  užsibuvo per ilgai, net penkerius metus ! Gyventojai čia nuolatos perkelinėjami iš vienosinstitucijos į kitą, kad neužsibūtų – nesuaugtų su vieta, kad vyktų cirkuliacija. Kad jie nesijaustų čia kaip namuose ar kalėjime…

Džonas Smitas paliko visa savo užgyventą turtą.

Jis išėjo iš čia pasiėmęs tik gitarą,žmogus kuris norėjo tapti rašytoju…

@iris

2013.06.13

1  HH– Haris Haleris, H.Hesės romano „Stepių vilkas“ pagrindinis herojus

2 Kasijus Klėjus – boksininkas, pasauliuj geriau žinomas, kaipMuhamedas Ali

Rodyk draugams

Ivan Klima “Premjeras ir Angelas” [2003, Kitos knygos 2008]

Nesu profesionalus literatūrologas ar politologas, tad pateiksiu savo subjektyvią šios knygos recenziją. Artėja rinkimai ir visiems aišku, kad savo posto neteks tikriausiai vienas iš nemėgstamiausių mūsų laikų premjerų A.K (liaudyje pravardžiuojamas Bubiliumi Kybiu). Rekomenduoju paskaityti šią knygą tiems, kam įdomi neafišuojama politikos virtuvė.

Veiksmas vyksta neapibrėžtoje postsovietinėje vidurio Europos valstybėje (autorius žinoma omenyje turi savo tėvynę Čekiją). Jei ne personažų vardai, tai ta šalis galėtų būti ir Lietuva. Premjeras buvusios revoliucijos šauklys, buvęs teatralas (aliuzija į V.Havelą – pirmąjį Čekijos Respublikos prezidentą) susiduria su dilema, kaip išlikti padoriu žmogumi negailestingoje politikos skerdykloje. Asmeninis gyvenimas byra – žmona neištikima, vaikai, kaip ir visi normalūs paaugliai maištauja. Vyriausybę krečia skandalai artimiausi bendražygiai įsivėlę į aferas. O ant nosies rinkimai !!! Kaip išlaikyti populiarumą, kaip neprarasti sosto ?

Knygoje autorius, ministrų ir patarėjų lūpomis su sarkazmu pateikia receptus, kaip galima laimėti rinkimus. Pasinaudojant viešosiomis akcijomis, aistringomis kalbomis pasitelkiant visagalę televiziją! Kuri be perstojo zombina visuomenę idiotiškomis muilo operomis ir bukais dainų proejektais. Taiklūs autoriaus žodžiai tiksliai apibūdina esamą situaciją (ir Lietuvoje) : “Demokratijos tėvai tikėjo liaudimi, bet negalėjo numatyti, kas per kelias kartas atsitinka žmonijai, veikiamai gerovės, reklamos ir masinio televizijos žiūrėjimo”.

Partijoje seniai aišku, kad premjeras tik reprezentacinis veidas – traukiantis rinkėjus prie balsavimo dėžių (kaip koks R.Paksas pas liberalus*). Jis saldus, kaip medus, beveik visoms moterims patinka. Rodos rinkimai jau laimėti, sudarytos reikiamos koalicijos. Bet visas kortas sumaišo Angelas pasirodęs ministrui pirmininkui, kaip kokiai Žanai d’Ark. Kuo visa tai baigsis sužinosite perskaitę šią knygą.

P.S. Tikrai rasite nemažai panašių paralelių su Lietuvos politiniu gyvenimu, kaip sakant nieko naujo po saule, nes mes visi iš tos pačios postsovietinės erdvės su savo sopuliais ir naujai atrastais vartotojiškos visuomenės malonumais.

* R.Paksas – premjeras išspirtas iš koncervatorių už partinį nepaklusnumą 1999m. (Williams’o afera), pakviestas Lietuvos liberalų sąjungos jai vadovavo 1999-2001m. ir iš ten sėkmingai buvo išdrėbtas lyg musė iš barščių.

Rodyk draugams

Mūsų dienų GLADIATORIAI

[Skiriama gladiatoriams ir tiems kurie netapo jais]

Ar pasikeitė kas nors nuo Romos laikų, kai vergai kaudavosi dėl savo gyvybės vieni su kitais ? Tikriausiai nė velnio, tik viskas tapo daug rafinuočiau. Tik nesakykite, kad nėra praliejamas kraujas, žinoma ne tokiais kiekiais, kaip antikos laikais.

Pamenate vaikystėje - paauglystėje mūsų (berniukų dažniau, mergaičių rečiau) kambarių sienas puošė sportininkų plakatai, kaip kaimo močiučių šventųjų paveikslai.  Močiutės iškeliavo anapilyn, paveikslai dabar dulksta ant spintų, mes užaugome, o plakatai nusėdo šiukšlių dežėse arba prilipo prie garažų sienų… O tadais mes svajojome tapti panašūs į savo dievaičius !  Eidamome į būrelius, sporto mokyklas ir buvom pasiruošę tapti krepšininkais, futbolininkais, rankininkais ir t.t. Keitėmės kramtomos gumos popierėliais, lipdukais, kortelėmis su mūsų dievukų  ikonomis.  Metai bėgo - keitėsi interesai,   kas pasuko į gatvę, kam traumos užtrenkė duris į didyjį sportą. Tik vienetai pradėjo kopti į Olimpą. Ir tik maža saujelė iš jų galbūt  pasieks žvaigždes… Prisiminkime truputį istorijos.

Mūsų dienos tikriausiai vėl prasidėjo 1896 metais, kai buvo reanimuotos Olimpinės žaidynės. Buvo duotas startas ir plebsas masiškai vėl pajudėjo į arenas - kas kovoti, o kas spoksoti ! Daugeliuj amžių po Romos imperijos griūties patricijų ir plebėjų sportas buvo atskirtas. Nes imperatoriai su savo šauniausiais pasirodymais prieš amfiteatrų tūkstantines minias, nugrimzdo pagonybės užmarštin. Atėjo krikščionybė ir viduramžiai.  Tais laikais aristokratai savo šaunumą demonstruodavo riterių turnyruose, kur  prasčiokai žioplinėdavo. Aišku, kad jie turėjo ir savo atrakcijų -  daužydavo vieni kitiems snukius ar ridendavo kokį nors tai daiktą panašų į kamuolį. Kai dvarininkai su cigarais burnose daužė dramblio kaulo rutulius ant biliardo stalo, prastuomenė toliau murkdėsi savo purve !  Žinoma aukštuomenė palaipsniuj atleido vadžias, perleisdama savus žaidimus plebsuj, neužmiršdama pasiimti už tai licencijos mokesčio -  žiūri susimokėk. Šis teiginys be abejo negalioja golfui,  škotų piemenų žaidimas, buvo taip delikačiai subrandintas, kad dar daugelį amžių liks išrinktųjų klasės privilegija. Yra kertami miškai (Žemės plaučiai), žemė nuolat brangsta, žmonių populiacija vis auga - reikia statyti naujus namus, sėti pasėlius, o visokio plauko nuvorišai tuo tarpu ir toliau smaginasi golfo laukuose. Nes jie yra mūsų dienų gladiatorių šeimininkai !

Na aš kaip neprofesionalus istorikas grįžtu prie antikos terminologijos :D

Ciceronai, senekos ir kiti intelektualai pasakys, kad sportas - tai tuščiagalvių primityvių laukinių žaidimai ir narciziški komodų šou. Bet palaukite išmintingieji !!!!!  Ar žinojote, kad kiekvienas  gladiatorius [ pvz. krepšininkas ar futbolininkas ]; turintis didelį talentą, kaip jūs pavadintumėte užsiimti šiuo niekalu; turi visą komandą, nuo masažistų iki psichologų, kurie suteikia penkių žvaigždučių servisą jam. Nuo kūno iki sielos, kaip sakant :)

Taip atskleisiu jums kitą - nuodėmingąją pusę, jei kaip žirgai ar mūsų dienų automobiliai, tiesiog žaisliukai patricijų rankose.  Jie tobulinami lyg  kyborgai - procentaliai apskaičiuojamas jų šoklumas, greitis, reakcija; akių matomumas [ aikštės matymas ]; raumenų kubatūra; ūgis, bendras svoris bei defektai  [ traumos ] ir susidevėjimo amžius [ darbo stažas amfiteatruose ]. Gladiatorių kovos nėra vien tik pramoga, tai ir mokslas kartu. Specialistai analizuoja priešininkų silpnąsias vietas pasinaudodami naujausiomis technologijomis [ įvairiomis sudėtingomis kompiuterinėmis programomis ]. Ruošia įvairias strategijas, rengia gladiatorius psichologiškai, kaip kokius spartiečius paskutiniems mūšiams, nes priešas daug kartų galingesnis.

Be mokslo norėčiau priminti ir apie dvasiai brangų teatrą. Taigi kai kurioms gladiatorių mokykloms ypač būdingas teatrališkumas. Krepšinyje legendiniai buvo jugoslavijos atletai [nevengdavę net spjauti priešininkui į veidą, šlykščiai žema], na o futbole mūsų dienomis sako nepralenkiami yra barseloniečiai. Kažkoks ”išdavikas” parodė visam pasauliuj, kaip šie futbolinkai yra mokami aktorinių sugebėjimų. Jie griūna ant žemės, susiriečia iš begalinio skausmo, užsidengdami veidą, vos nenualpsta, kad tik sukeltų teisėjų ar publikos gailestį. Kartais jie gauna oskarus už tai, kartais būna demaskuojami.  Bet kas pasakys, kad kitose galinguose gladiatorių mokyklose, nevyksta kažkas panašaus ? Tai žino tik tie, kas sukasi jų virtuvėse.

Gladiatorių kovos, tai milžiniškas verslas, tikriausiai nusileidžiantis tik naftai, ginklams ir narkotikams. Kur sukasi milijardai. Ir čia dažnai negalioja jokia moralė. Patricijai perka šlovingąsias gladiatorių mokyklas ir vienas kito neklausia iš kur pinigai. Ūkanotame Albione, kapitalizmo lopšyje, vakarų demokratijos karūnos pasididžiavime, rusijos banditai ir arabų naftos šeichai supirkinėja britų tradicijas. Raudonasis komunistinis drakonas atslenka, iš porceliano šalies ir greitai taip pat atsikąs savo pyrago dalį, pamatysit ir paminėsit mano žodžius. O vietiniams tik belieka skėsčioti rankomis. [Neminėsiu jankių, juk jie britų draugai, padorūs verslininkai].

Patricijai kaip vaikai [deja labai godūs ], keičiasi savo gladiatoriais, kaip žaislais mes mainydavomės  su savo draugais arba iš jų skolindavomės.  Jie kartais [deja labai dažnai ] neatsiklausia gladiatorių nuomonių, apie tai jums gerai papasoktų Big Z [ Ž.Ilgauskas ]. Ir apie išpirkas pridėtų.  Tik pasakose andersiniškose žaislai prabyla su jausmais. Kodėl patricijuj turėtų sopėti galvą, dėl ”vergo” sopulių, plebėjus erzina taip pat kai numylėtasis gladiatorius nepasirodo arenoje ir neatstovauja savo tribūnai. Jie nežino, kad sunkiai serga jo mama ar vaikas, o gal jis tiesiog pavargęs nuo kovų, nori persibintuoti senas žaizdas ir  laiką praleisti su šeima.

Tuomet į amfiteatro sceną įžengia naujas gladiatorius, gal būt jis nauja superžvaiždė! Ne visada visi žino [ypač liaudis] kaip jis pateko čia, gal geras pirklys jį nupirko, o gal įtakingas patricijus jį globoja. Koliziejuje taip visuomet  - ateina metas pasitraukti seniems kuinams ir užleisti vietą jauniems grynuoliams. Toks žemės dėsnis lapai krenta rudenį, kai kuriems pasiseka jie net pratempia žiemą, bet pavasario vėjas juos nuplėšia. Nenutrūkstantis procesas.

Užatlantiniai patricijai rengia vergų turgus ir rodo publikai fantastiškiausius pasirodymus, nes ten patys geriausi koliziejai ir kaunasi patys talentingiausi gladiatoriai. Jie kaunasi ant parketo, žolės ar ledo [ senovės romiečiams deja trūko tais laikais technologijų]. Rodos gladiatoriuj patinka naujasis šeiminkas [dosnus], o šis šypsosi ir jau susitaręs iškeičia jį į kitą.  Bet kam tai rūpi a ? Kaip sakant visi patenkinti senasis ir naujasis šeimininkai, pirkinys ir mes , na kartais būnam nepatenkinti.  Tuomet prasideda gatvėj šurmulys - kodėl šeiminkas nusipirko šį ”šunį”, mums jis nepatinka, o jei nusipirko puikų žirgą, mes plojame katučių. Prasideda maratonas ir puikusis bacefalas, nešuoliuoja taip sparčiai kaip mes norėjom ! Po velnių jis gauna per savaite tiek avižų, kad daugelis iš mūsų turi visą amžių art.  Kartais jis kaip  mustangas nori pabėgti į pampas [ kaip koks Tevezas ]. Šeimininkas nenori paleisti - šeria geriausiomis avižomis, vargšelis ilgisi savo tėvynės, bet sunkus aukso apynasris jį tramdo. Arklys depresuoja, pradeda rodyti kaprizus ir net ožiuojasi. Tik mes sėdintys ant šaltų koliziejaus suolų nežinom tikrųjų priežaščių. Aišku purvasklaida [geltonoji spauda] paskleidžia daug paskalų, o tiesa kaip visuomet slypi anapus…

Už atlanto kartais įsiplieskia spartakų sukilimai [kaip antai paskutinis NBA lokautas], deja ne dėl laisvės… Gladiatoriai bando sutramdyti gobšuolius šeimininkus, įsiberti daugiau sau monetų į skraitį, nes tai jų, kaulai trupa ir lūžta, jų kraujas ir prakaitas yra liejamas koliziejuose. Likę be kovų jie valkatavo po svietą, surasdami naujus šeimininkus. Kai kurie turtingi kaip karaliai [K.Brajentas] parodė liežuvį, bandžiusiems prisijaukinti naujiems šeimininkams [tikriausiai aukso mažai buvo pasiūlyta]. Bet tuo pačiu ir nuvylė plebsą, kai buvo skalambijama per visus galus, kad tuoj jų provincijoj [Turkijoj] nusileis krepšinio mesijas.

Gladiatoriai nėra tik kalnas raumenų, kaip jums gerbiamieji senekos gali pasirodyti, kurie tik moka mojuotis rankomis - kojomis su įvairiais padargais. Jie yra ir veidas - gero gyvenimo ! Savo pavyzdžiu užkrečia vaikus, kurie nori tapti panašūs į juos ir dažnai padeda ištrūkti vaikėzams iš purvinų gatvių.  Jie uždirbtas monetas dalijasi su nuskriaustaisiais [įkuria visokius fondus]. Baigę karjeras arenose įkuria naujas gladiatorių mokyklas, medžioja naujus talentus [skautai], treniruoja, konsultuoja. Arba investuoja ir toliau rūpinasi savo šeimų gerove.

Kartais gladiatoriai tampa klounais, savo arba ne savo valia. Užuot koviesi amfiteatruose, jie reklamuoja gėrimus, šokoladą, laikrodžius, batus ir apatinius. Komandai reikia lėšų ir čia vertelgos nepraleidžia savo šanso. Kai kurie gladiatoriai iš reklamos uždirba daugiau, nei iš kovų. Ir jie tampa apgailėtini, kaip koks D.Bekemas balerina ant žalios vėjos, praėjusių dienų šešėlis, bet cezariai savo šlamšto imperijose [kvepalų, skudurų ir kito š... ].

Kitiems auksas apsuka galveles ir jie savo fortūnos raištį iškeičia į vyną ir mergeles,  o jei neduok dieve į berniukus, tai liaudis niekad jiems nebeatleis! Ir lieka sedėti prie suskilusios geldos gete iš kurio išlindo, deja. Kiti vos tik atsidūrę koliziejuj, nepamiršta savo gatvės instinktų ir mojuoja ginklais prieš savo brolius, kai turi būti vieningi kaip kumštis, prieš kitą gladiatorių būrį.  Nors jie būna publikos numylėtiniai, apgaubti šventumo aura, jie yra toks pat mėsos, kraujo ir kaulų rinkinys kaip mes, tik skirtingos komplektacijos [ir be abejo talento]. Jie šlapinasi ant sienų ir linksminasi lyg paryčių su pupytėmis. Tačiau negalima visų gi ant to pačio kurpaliaus mauti.

Kiti gi peržengia visas ribas, štai kaip toks tūlas O.J.Simpsonas [ne jis ne legendinio serialo personažas], tik buvusi amerikietiškojo futbolo žvaigždė. Pasielgė kaip tikras Otelas, nudaigojo savo buvusią žmonelę ir jos draugužį. Ir išlipo sausas iš balos, velnio advokatų padedamas, bet neilgam… Jam kraujas virte vire, sumąstė vyriokas atsiimti buvusias savo taures [parduotas ar praloštas, velnias ten žino], su sėbrais įvykdė ginkluotą apiplėšimą. Už šį savo ”žygdarbį” gavo 33 metelius belangės.

Šeimininkai taipogi ne šventieji, kai kurie elgiasi itin šlykščiai. Nukerta ranką ir išmeta į gatvę, lyg  šunį. Kai šeimininkui užeina bėdos, sunegaluoja koks gladiatorius, prisimena išmestajį ir vėl parsivilioja, rodydamas rankoj monetas. O tas vargšelis, nes alksta jo šeima parbėga, jis geras senstantis gladiatorius, dar pakentės kai jį vėl vanos šeimininko lazda. Treneriai tokiu atvejų eiliniai statistai besąlygiškai vykdantys šeimininko idiotiškiausius kaprizus. Nors šeimininkai niekad, nebuvo gladiatoriais [kaip koks Pinokis], bet mano esantys dievai nes turi aukso. Jie patys paima žaidimą į savo rankas ir vadovauja kovai, moko kaip gladiatoriai turi skydą laikyti ir durti.

Pamatę, kad gali kontroliuoti mases, jie pradeda kurti politinius judėjimus, kad patektų ant Kapitolijaus kalvos. Politikieriai visada nori savo klane turėti kokį gladiatorių, nes jie publikos numylėtiniai. Gladiatoriams, kartais pavyksta pakilti į patį Olimpą [senovės graikai dar nežinojo, kas yra Džomalungma] ! Vaikėzas iš tolimos gūdžios provincijos, alinančio darbo dėka tampa raumenų kalnu, vėliau pakviečiamas į sudegusį teatrą, tampa publikos numylėtiniu, galiausiai patricijų dėka tampa saulėtosios Kalifornijos gubernatoriumi. Visiems girdėta Arniaus [A.Švarcnegerio] gyvenimo istorija. Tikriausiai bus vėliau suvaidinta ir sudegusiam teatre [Holyvude], kaip ir šimtai nuostabių gladiatorių kovų vykusių anksčiau atgimsta plačiuosiuose ekranuose.

Juk filmai, dainos ir anekdotai apie gladiatorius visuomet yra šviesesni, šiltesni, nei apie tuos kurie iš senato.

Kartais koks pašlemėkas iš kokios patricijų klikos, pasako kad sportas tai ne politika. Oi ir dar kokia politika, kruvina politika ! Pradedant nuo gatvės peštynių, kada už gladiatorių mokyklų garbę, mušasi [ir žudo] kiemo vaikėzai. Kartais neleistinos kovos įsiplieskia pačiuose koliziejuose, kai skrenda akmenys ir buteliai į gladiatorius, kaip kad Europos kultūros širdyje Graikijoj [nesakau, kad taip nenutinka Nigerijoj]. Chuliganų ordos, dažnai su svastikos atspalviu kaip skitai blaškosi po Europą, palaikydamos viena kitą kovoje su kitatikiais.   Kolumbijos mafija, ”prasikaltusius” gladiatorius nužudo [pvz. A.Eskobaras vargšelis buvo padėtas į pavėsį, nes įmušė į savo vartus pasaulio čempionate ] , nes yra statomi šimtai milijonų dolerių už pergales. Tai tik ”mažoji” politika. Didžioji taip pat tampriai susijusi su sportu. Pamenate, Šaltasis karas vyko taip pat ir amfiteatruose, kai susigrumdavo du gigantai Tarybų Sąjunga ir JAV. Turbūt geriausias pavyzdys, kad sportas yra politika, kartais privedanti prie kraujo praliejimo tai  Salvadoro - Hondūro futbolo karas [dar vadinamas 100 valandų karu, vykęs 1969 07 14 - 20 ].

Kam reikalingas sportas - cui prodest? [kam naudinga], manau mums visiems !!!!!!

Gal būt atsakymas slypi senekų [patricijų specialiai užsakytu] posakyje: ”Duonos ir žaidimų”.  Jei jų yra, mažai kas suks sau galvas, kad gretimame kaime [ pvz. Lukašenkos valdose] žmonėms ”užsiuvamos” burnos, o tolimuosiose Imperijos pakrasčiuose - gaudomi vergai ir jų ištekliai plaukia į Romą.

O gal sportas užgožia mūsų tamsiają mėnulio pusę, polinkį naikinti kitus…

Taigi kaip sakė senovės romėnai:  Nieko naujo po Saule [Nil novi sub sole ], nuo Romos laikų, tik technologijos tobulėja…

2012 04 14 London

P.S. Bet aš vistiek myliu savo gladiatorius, kad jie atstovauja mano kvartalą ir suteikia begalinį dvasinį  džiaugsmą, nei tie sėdintys ant Kapitolijaus kalvos.

Rodyk draugams

100 dienų svajų link

Beliko šimtas dienų magiškas skaičius, kai jums ateis pirmas didysis išbandymas jūsų gyvenime. Kai alyvos žydės, pavasaris jums alsuos į krūtines, o saulė geidulingai švies už lango - jūs sedėsit prie užrašų ir knygų, ruošdamiesi svarbiems mūšiams dėl savo ateities, savo svajų išsipildymo link. Atminkite, kad kiekviena svajonė kainuoja – už kurią mokate savo pasiaukojimu, ryžtu ir atkaklumu.
Šimtas dienų iki slenksčio durų, už kurių atsiveria suaugusiujų pasaulis. Kai kurių svajonė jau dabar yra, kad greičiau tos dienos prabėgtų. Nes nori pabėgti, kaip jie sako iš šio kalėjimo. Jau dvylika metų prasedėta ! Greičiau į laisvę ! Sustokite…
Kaip Getė sakė: “Sustok akimirka žavinga…” Deja laiko negalima sustabdyti, bet galima palikti pėdsaką jame. Pasiimkite kamerą ir nufilmuokite filmą apie savo svajones – kuo jūs norite tapti ateityje. Nekreipkite dėmesio į formatą ir scenarijaus netobulumą, šis filmas ateityje jums bus vertas gyvenimo Oskaro.
Atminkite, kelias link svajonės niekada nebūna tiesus ir lengvas, antraip tai papračiausia užgaida. Ten suaugusiųjų pasaulyje nebereikės atsiskaitynėti mokytojams. Jūs patys sau tapsite mokytojais. Gyvenimas jums rašys pažymius. Jo egzaminai bus neterminuoti – jie užklups jus neįspėję. Ir jų rezultatai, deja nebus jūsų vienų rankose. Jis daužys jūsų svajones, bet nenuleiskite rankų !
Svajokite, nekreipkite dėmesio į tai, kad jūsų svajonės kažkam gali pasirodyti kvailos ir nesuprastos! Tai jūsų svajonės, jūsų gyvenimas. Džonas Lenonas dainavo : “ Tu gali pasakyti, kad aš svajotojas, bet aš ne vienas (toks). “ Galbūt jums nepavyks pakeisti pasaulio, bet jūsų svajonės, gali paliesti daugelio žmonių gyvenimus. Žinoma tam reikės velniško darbo, nes savo ateitį jūs kuriate šiandien.
Mamontovas dainuoja:
”Kartais tu nori sugriauti kitų svajones Bet kas, jei ne jie tau padėtų pasiekti tavas?”
Tad noriu palinkėti, kad jūsų svajonės būtų šviesios, išlaikykite žmogiškumą šiame pasaulyje, kuriame dažnai žmonės lipa per kitų galvas, kad pasiektų savo tikslus…

Rodyk draugams

Vakcina FBV[irusui]

Šiandien taip elegantiškai sninga*…  Gatvės žibintai šviečia tarp medžių belapių tuščioj gatvėj snaigių šokyje. Aš einu namo, po  beprasmės  darbo dienos [ 8 vokai išmesti paštadėžėn toks mano nuopelnas] už kurią man buvo užmokėta, lyg būčiau plytas tampęs. Laimingas, kad vėl regiu sniegą. Namai ne už kalnų, matau jų žiburius. Tuoj pasieksiu savo urvą.

Didysis [FB] masturbatorius [teatleidžia man S.Dali už titulo pasisavinimą] sugrįžo parašyti  paskutiniąją trilogijos dalį. Pirmosios dvi dalys gimė paraleliai, o šioji turi būti lygtais išvada ? Kai kurių skaitytojų pageidavimu, o kai kurių giliu nepasitenkinimu [užteks to FB šūdo], rašau paskutiniąją istoriją šia tema.  Nenoriu, kad tai taptų “Žvaigždžių karais”, epopėja prasidėjusia nuo šeštos dalies ir nusiritusios iki pirmosios. Jau nekalbant apie kitus kinematografo šedevrus, su besaikiais pratęsimais. Na jūs ir patys žinote n pavyzdžių…

Esu kaltinamas neintelektualumu, bet tikriausiai rašau tik plebsui. Nes esu lengvai skaitomas ir nepilnamečiams, ir vyresniems, kurie per savo gyvenimą vos porą knygelių perskaitė, ir tikro šūdo mačiusiems žmonėms su pilnu gyvenimo bagažu.

Bet tai nebuvo man pasakyta oficialiai.

Ir šiaip negavau jokių stiprių spyrių šyknon. Dauguma vadovaujasi politkorektiškumo principu, jie tiesiog neišdrįsta pasakyti: “Airi kokį čia šūdą mali a ? “

Anksčiau minėjau, kad man pats laikas kreiptis į fbpsichiatrą, bet jūs gerbiamieji mano skaitytojai padarėt man meškos paslaugą -  privertėt vėl pasinerti į Pandorą, ieškoti kaifo kurį suteikia Kūryba.

Aš sėdau ant tos sado-mazochizmo adatos, kai pastoviai varčiau FB puslapius, vis laukdamas naujų pagyrų savo rašliavai. Netgi verčiau žmones išreikšti savo nuomonę oficialiai. Kad įsitikinčiau , kad mano kūryba [stovi]… Orgazmas trunka milisekundę, o ši euforija išsilaiko bent dieną.

Skaudžiausia buvo tikriausiai nesulaukti Skaitytojos komentarų. Dabar aš suprantu, kada ir kaip aš sėdau ant FB adatos - kai kiekvieną dieną Jos laukdavau savo elektroniniame altoriuje tais metais. Kai Ją kasdien apkabindavau ir būčiuodavau elektroninėm raidėm.   Bet mūsų Pasaka seniai jau baigėsi… Ji  dabar tik dar vienas lavonas mano Pandoroje, kaip ir aš jos…

Čia pilna lavonų… Zombiai, kartais iš po antkapių jums atsidūsta: “Kaip sekas ?’. Taip ir aš esu vienas iš jų daugeliuj [jūsų tikriausiai]. Ir tada mes užvedam nuobodulį keliantį pokalbį…

Tai mirusių gyvunėlių kapinės, morgas su vis dar gyvais žmonėmis, bet jums emociškai mirusiais :)

Pamenu Karjeristė [tuomet ji neturėjo šio titulo] man sakė, nedink iš mano gyvenimo…  Bet didelis miestas ir naujas socialinis statusas išskiria žmones. Vardan senos draugystės nusiunčiau savo blevyzgas primint apie save.  Ir pasiteisino žodžiai mani : “Poetui negaila jos daugiau [kaip sakoma eilėraštyj “10”].

Pamenu ir tą, kuri sakė nuostabiai rašai ir pardavė mane už £30 svarų. Ji senai mano FB šiukšlyne ilsisi ramybėje.

Ir tas personažas, kuris reziduoja mano Pandoroj, galėtų sulaukti kilerio stuksenimo į duris savas. Dėl kelių šimtinių svarovskių - kartais filmas baigiasi. Bet aš gi dievas savo Pandoroj ir laikau jį kaip reikalingą šunį. Oi, gerbiamieji skaitytojai, taip nutinka  šiam gyvenime, ne iš knygų visa tai jums seku….

O mano mama jau laukia anūkų, bet aš nededu idiotiškų skelbimų, kad jai reikia marčios ant FB sienos. Juk vaiko “neužraugsi” per FB! Žinau keletą atvejų kai susituokė žaidimų fanatai ir susilaukė šeimos papilnėjimo, bet tai išimtys [dabar, o ateityj vienintelė perspektyva a ?].

Aš paskutiniu metu ilgai čia [FB] sedėjau, mano skruostus apgaubė kernagiška barzda. Su tokiais tempais tikriausiai sekantis etapas islamo fundamentalistas ir galiausiai L.Tolstojaus  ar K.Markso [patikrinkit jų išvaizda internete] stadija. Tad reiks nukabinti savo fotoaparatą nuo vinies ir prisiminti kuo kvepia parkai ir šis metropolis. Juk po velnių gyvenu antrojoj Pasaulio sostinėj – Londone.

Jokios supistos airiškos propogandos daugiau !!! Vienkartinė reklama ir viskis… burnoj.[JD lietuvių dieviškai pamėgtas (burbonas), Jameson airių išbrandintas]. Jus gi žinot mano kontaktus  rasit apipelėjusioje palėpėje – airiz.blogas.lt [tiems kurie dar nežino]

Galbūt man pavyks išgaruoti iš čia, kaip Vaiduokliuj… Juk neverta kapoti galvas devyngalviuj slibinui, kurios atauga ir be chirurginio įsikišimo.

Nes vienintelė vakcina nuo FBV[iruso]  yra REALYBĖ**

Nežinau ar jums, tiems kurie įklimpe  [ir man rašytojėliuj], gali padėti anoniminių facebookoholikų grupės, netgi absurdiškai kuriamos pačiame FB. Jos primena nikotininį pleistrą ar metadoną. Kai kam pavyksta…

xxx

Įtilpau į rinkos standartus, žmonėms pagaliau nebereikėjo tiek ilgai skaityti J

P.S. **Ji skaudi pjaunanti per venas, su buto sąskaitom, pampersais ir šeimyniniais karais.

P.S.2  JŪS MAN KAINAVOT  MARLBOR’O GOLD ORIGINAL CIGAREČIŲ PAKELĮ :)

Jūsų A

* A.Miškinio eilėraščio žodžiai, bet ne H.Radausko

Rodyk draugams

Mažoji Facebookoholiko Išpažintis

Rytas. Vos pabudęs įjungiu velnio mašiną – laptopą. Užkuriu interneto naršyklę ir neriu į virtualųjį pasaulį. Reikia atgaivinti savo atmintį. Ką gi aš ten veikiau vakar toje Pandoroje* tarp visų tų avatarų* ? Jaučiu kažką negero !

O, Dievulėliau ! Vakar Jai parašiau “Laišką” – kokio kilometro ilgumo, velniai žino kokio gilumo. (Panašus į tą, kurį dabar dabar skaitysit penkias dienas). Pradedu skaityti - prasideda verkšlenimai: aš Tave myliu, pasiilgau, negaliu be Tavęs gyventi, einu iš proto, man sunku, kodėl neberašai ?, sugrįžk, aš pasikeisiu… Galiausiai paprašau išmesti mane iš savo draugų rato, nes man ranka nekyla… (nebegaliu žiūrėti į Tavo besišypsantį veidą ir kažkokį asilą apsikabinusį Tave. Man plyšta širdis iš skausmo. O šypsena Tavo dieviškai nuostabi !). Pamiršau parašyti, kad atiduočiau savo plautį, jei tau jo reikėtų, net jei Tu nenori vaikų.  Žodžiu visiems iki skausmo girdėta Istorija. Laiško pabaigoj prisegiau iš Youtube’o  Mūsų dainą – priminti  visas kartu patirtas laimės akimirkas. Visa mano FB siena išmarginta dainomis ir  dedikuotomis jai, su topinėmis frazėmis: “Savo gyvenimo Meilei”, savo Mūzai, kai kurioms dainoms net nereikėjo ekstra žodžių, kaip FOJĖ “Sugrįžk”.  Dar n kartų prispaudžiau “patinka” ant jos foto, kurių dar nebuvau spėjęs pažymėti anksčiau. Pamatau, kad vakar  man buvo užėjęs neurozės priepuolis. Na ką gi prisidirbau pagal visą programą !

Vakar surengiau visą savo mėgstamiausių dainų pageidavimų koncertą: gatvės poetų neapykanta liejosi – lietuvių, rusų, anglų kalbomis, pankrokeriai raižė savo gytarumis, metalistai daužė būgnais, lyriškieji rokeriai liūdino savo baladėmis, nekaltos vaikystės dainos vertė kauptis ašaroms, o saldusis internacionalinis popsas kėlė šypseną ir džiaugsmą. Taigi mano siena buvo apdrabstyta tikra muzikine mišraine, kurioje nebent trūko tik vieno akcento – Mocarto garsų prieskonio.

Trumpas vizitas į vonią. Grįžęs kambaryn pasiimu velnio mašiną po pažastim ir nusileidžiu žemyn į virtuvę. Užsiverdu arbatos. Lauke geidulingai šviečia saulė. Juoda arbata su citrinos grežinėliu jau garuoja. Išeinu į kiemelį, nepamiršdamas pasiimti ir savo neatskiriamojo draugo. Išsidrėbiu žalioje plastmasinėje  kėdėje. Prisidegu cigaretę. Įsijungiu “komsomolkės” internetinį puslapį [komjaunimotiesa.lt] peržvelgiui kas darosi Tėvynėje ir visame margajame pasaulyje. Greitai man visas tas reikalas pabosta ir teleportuojuosi į mėlynąją planetą, ten kur gyvena visi mano pažįstami avatarai.

Esu informuojamas, kad šiandien mano seno gero draugo gimtadienis. Man pasiūloma net išsiųsti idiotišką virtualią atvirutę – kokia pigi butaforija, tikra beskonybė. Brūkšteliu pora nuoširdžių pirmų galvon šovusių žodžių kratinį. Tai kas gimsta šią akimirką, niekada neieškau specialių sveikinimų internetiniuose puslapiuose.

O ! Iš kojų verčiančios naujienos – išsiskyrė mano pažįstamų draugų pora. Na aš kažką jau seniau buvau girdėjęs apie artėjantį krachą. Antraštės ant jų sienų mirguliuoja nuo draugų palaikymo žodžių. Nutariu nesikišti su savo užuojautos vėliava – šiame kare nėra vietos Šveicarijai.

Moterys, kaip visuomet nori kvepalų, makiažo sesijos ir velniai žino ko dar ten. Jos vėl, kaip ir kiekvieną dieną dalinasi nuorodomis: PASPAUSK PATINKA, DALINKIS IR LAIMĖK. Žodžiu patrešk internetą šiukšlėmis! Kai kuriuose puslapiuose netgi įsakoma parašyti žodį NORIU - antraip vaike net nesapnuok gauti šį žaislą. Koks žmogiško orumo pažeminimas.

Nėra dienos, šiandien ne išimtis  be foto  bučinys, namas, bikinis ir panaši velniava pagal pirmają vardo raidę ar horoskopo ženklą. Mačiau, kaip vienas anoniminis šmaikštuolis tikriausiai neapsikentęs šio vaikiško absurdo, demotyvacijos tinlapyje patalpino 31 vaginos foto pagal gimimo dieną.

Pažįstamas gėjus “pabakstelėjo”. Ko jis tikisi, kad parodysiu kokį nors dėmesį ? Ir iš viso kokie gudragalviai sugalvojo šią idiotišką funkciją, kuri man primena mergaičių tampymą už kasų pradinėse klasėse, kuomet vaikai nori sulaukti dėmesio.

Anekdotų karalius vėl talpina anekdotus bei foto ir video  juokelius. Pusė iš kurių jau mano skaityti ir matyti užvakar. Betgi ne visi juos žino ! Paspaudžiu ant nuorodos ir atsiduriu anekdotų puslapyje. Gera juoko dozė garantuota, tačiau nieko nėra tobula ir prasideda anekdotų kartojimasis. Ta pati melodija groja lyg subraižytas kompaktinis diskas. Tautiečiai burnoja vienas ant kito už besakį spaninimą, atsiranda net gudručių kurie užsiima internetine prekyba siūlo pirkti mobiliuosius telefonus.

Užgesinu nuorūką. Einu gamintis pusryčių/pietų. Paleidžiu gabalą per Youtube’ą žinoma pranešdamas visam svietui ką klausau ! Ruošiuosi gaminti visų viengungių patiekalą “Numero Uno” – kaiušinienę. Apie šį kulinarinį šedevrą nutyliu savo avatarams – nereikia man kreivų šypsenų, juk aš ne Jamie Oliver’is. Neskaitau virtuvės korifėjų biblijų, bet kai  kai apima įkvėpimas kartais paeksperimentuoju.

Žvilgt į ekraną, o ten jaunosios namų šeimininkės  gamina savo šedevrus. Viena kepa tortą, kita gamina egzotišką patiekalą – kol vyrai darbuose ir po to meta šias grožybes tiesiai mums ant ekranų. Nuryju seile. Pas mane šį kartą vėl kiaušinienė (kaip ir vakar ). Pradarau šaldytuvą – tekšt aliejaus butelys iškrenta ir išsilieja riebia bala. Popieriniu virtuvės rankšluoščiu nusausinu katastrofos vietą ir toliau vykdau savo misiją. Supjaustau čipolino galvą. Vargšas svogūnas jau spėjo išleisti savo žalią pankišką skiauterę, kuri reiškia artėjančią jo egzsistencijos pabaigą. Supjaustau visiškai nestebuklingus grybus. Truputis meksikietiškos atgaivos mano gomuriuj čili pipiriukas. Atėjo kiaušinių plakimo metas… ir du niekada negimsiantys viščiukai išsitėškia ant linoleumo.

Suskamba telefonas. Kviečia padirbėti, aš kaip darbščios tautos atstovas neatsisakau padėti, nors kelionė užims tiek pat laiko, kiek ir pats darbas.  Planavau vakare maloniai pastumdyti alaus bokalus su draugeliu pabe, tad sudie malonumams, c’est la vie *!  Tuo metu man gimsta mintis, kurią metu į karštajį eterį dvikalbe: “GERIAU ŠŪDINA DIENOS PRADŽIA, NEI PABAIGA :D /  IT’S BETTER SHITTY BEGGINING OF THE DAY THEN ENDING :D  A.V“. Nepamiršdamas nurodyti autorystės, o dėl vertimo tobulumo nesuku sau galvos !

Patiekalas paruoštas ir aš prisėdu prie savo elektroninio altoriaus. Kol žiaumoju maistą, stebiu kas darosi virtualioj erdvėj. Internetinis orakulas mane informuoja kiek procentų laimingos šiandien mano pažįstamos merginos – kas 100%, 80 %  o kas tik 20%. Norėtusi pareikšti užuojautą tai nelaimingąjai, bet susilaikau nuo savo samarietiško sumanymo. Gal ir man reikėtų pasitikrinti savo laimės indeksą ?

O kas geriau žino, kas mums šiandien nutiks jei ne šventieji horoskopai ? Vienas naujienų portalas, kurio prenumeratorius esu, pastoviai skelbia šias suras* - aš net neprašiau šios malonės. O štai kai kurios mano pažįstamos kasdien gauna NEMOKAMUS horoskopus, jos informuotos, kad Saulė tranzuoja pro šeštajį Urano trikampį, Mėnulis teka ties Merkurijaus kryžiumi ir dar daug kosmoso paslapčių. Prisipažinsiu ir aš kadaise, kai jaunas buvau, norėdavau sužinoti kas laukia manęs šiandien, kol nesupratau horoskopų gaminimo specifikos ir tikslo – suteikti šviesią ateitį žmonėms ! O jeigu kas nors bus ne taip čia kalti tolimieji dangaus kūnai, bet ne tu varganas žmogeli – žemės dulke !

Ekrane matau kaip bėga laikas ! Jaunosios mamytės dalijasi savo augančių vaikučių nuotraukomis – savo gyvenimo džiaugsmu.  Kai kurioms iš jų tai vienintelis ir brangiausias turtas, nes baigėsi amžinomis turėjusios būti santuokos. O kelių šių vaikų tėvu galėjau būti aš ? Jei kitaip būtų susiklostęs gyvenimas, tikriausiai dabar nerašyčiau šios istorijos. Tačiau kas būtų jei būtų – mokslinę fantastiką palikime jos megėjams !

Įdedu į FB savo  naujausią istoriją apie FB ateitį. Ir pirmą kartą paleidžiu milžinišką spamą, išsiuntinėju ją elektroniniu paštu daugiau nei šimtui adresatų. Ištikimiesiems savo skaitytojams, seniems pažįstamiems ir netgi atsitiktiniams vienkartiniams draugams ( su kuriais buvo apsikeista tik kontaktais). Taigi pažiūrėsiu, kaip suveiks šis marketinginis mano žingsnis.

O man jau laikas lėkti darban ! Pasiimu rankinę ir maunu pro duris. Dūmydamas dūmojantis dūmiu į stotį. Įšoku traukinyn, kuris iš pietų mane neša į šiaurę, skrosdamas per pačią Londono širdį. Vagone išsitraukiu švirkštą amžinąjį – S. Jobso daikčiuką ir susileidžiu virtualybės kaifo.

Aš vėl Pandoroje* tarp savo avatarų ! Matau mano pažįstamas politikierius paskleidžia savo propogandą – informuoja ką nuveikė gimtojo miesto taryboj. Sveikintinas dalykas ! Na, bet aš ne jo rinkėjas.

Aš kaip ir jis skleidžiu savo propogandą – antivalstybinę, anarchistinę, antikapitalistinę ! Talpinu nuorodas į tinklalapius – kaip vyriausybės visame pasaulyje spaudžia lyg citrinas paprastus žmones. Pasidalinu gatvės poetų dainomis, ypač žavi rusų meistrai, kurie apdainuoja putiniškos demokratijos dujų šilumą. Kaip žmonės kovoja už savo teises visame pasaulyje, o Lietuva vis miega giliu lietargo miegu. Kaip maži herojai griebiasi paskutinio šiaudo ir paaukoja savo gyvenimus, kovodami su godžiais biurokratais, tiesiog nušaudami juos pridvisusiuose kafkiškuose kabinetuose.

Ant ekrano sušmėžuoja gerosios  vilties pranašė – tai mano buvusi bendradarbe filipinietė, motinos Teresės gerumo žmogus, kokių reta šiame pasaulyje ! Nesu jos matęs piktos per tuos vienerius metus kai dirbome drauge, tik palankiai klusnią ir darbščią bitutę. Ji  skleidžia savo gerąją žinia: nuostabiomis  nuotraukomis su biblijos citatomis. Dėkoja Kristuj už savo dukters sėkmingą rankos sugijimą !

O už lango betono džiunglės su savo nuostabiausiais stiklo ir metalo baobais šmėžuoja, bet man nė motais. Aš toli nuo šios pilkumos – ištirpęs virtualybėj. Štai ir konspiracininkas, kaip Pilypas išdygsta iš kanapių, mano mažajame ekrane. Jis iš savo kišenės visuomet ištraukia vis naują kortą ! Pastoviai duoda peno mano smegenims. Informuoja mus, kad negalima pasitikėti korporacine žiniasklaida, apie ateinančią cenzūrą į internetą, godžiuosius bankininkus ir sąmokslininkus farmacininkus, dangų raižančius lėktuvus, kurie purškia chemtrail’us – dezinfekuojančius mus apačioje lyg kolorado vabalus. Jis tikras pozityvo dinamitas, sveiko gyvenimo būdo karys.  Dabar jis užveda smagią diskusiją: “Ar žinot kas sukūrė NARKOTIKUS? „ Turiu pakankamai laiko, tad įmetu savo komentarą. Aš šmaikščiai pabendrauju su kitais avatarais. Traukinys lyg sliekas sulenda į žemę ir… AMEN ištirpsta Pandora. Girdėjau vasarą įdiegs internetą požeminėse Londono metro stotyse, kaip sakant viskas turistų patogumui. Galutinė stotis ir aš nešu savo užpakalį laukan, kur šviežias oras ir šviečia saulė.

Prie traukinių stoties pamatau nuostabų baltą dviratį  - prirakintą amžiams, dviračiams skirtoje vietoje. Jis apkaišiotas gėlių puokštėmis ir atvirutėmis, pasipuošęs leopardo uodega. Padarau jo nuotrauką. Man patinka fiksuoti šiuos metalinius žmonių draugus metropolyje, jei gyvenčiau Amsterdame ar Kopehagoj nežinau ar būčiau jais susidomėjęs. Šį atvaizdą  išsiunčiu tiesiai  į savo dviračių albumą, kad smalsuoliai galėtų įvertinti ! Kartais susilaukiu pagyriamųjų žodžių iš pažįstamų fotografų, žaviuosi jų filosofinėmis nuotraukomis, kurios atgaivina sielą. Jie Pandoroje skleidžia  gerąją propogandą – reklamuodami savo verslą – įamžinantį grožį ir laimės akimirkas. Na ir pats mėgstu dažnai palandžioti po kitų fotoalbumus – paklaidžioti po naujus miestus ar tuos, kuriuose kaidaise pats valkiojausi, nepraleidžiu progos paspoksoti į draugių drauges. Atitinkamas rakursas, makiažas, tinkamas apšvietimas, o ir photoshop’as  (dažniausiai žvaigždės piktnaudžiauja šia prabanga, nei eiliniai piliečiai)– daro stebuklus ! Realybėje dažnai žmonės neprimena  tų personažų iš nuotraukų !

Įsėdu į autobusą, užsiropščiu į antrą aukštą iš ten gyvenimas matosi geriau. Pamatau, kad į mano virtualųjį  pasaulį beldžiasi du nauji draugai. Kas jie ? Viena viešnia iš Mozambiko, mano buvusio bendradarbio draugė/pažįstama. Kas ji man tokia ? Iš karto padarau jai abortą ! Aš nepriimu jokių prašalaičių, be gerų draugų rekomendacijų kurių nesu sutikęs gyvenime. Man nesvarbu iš kur šie piliečiai bebūtų - mano gimtojo miesto,  Niujorko ar Vladivostoko. Pamenu tuos laikus, kai visokie idiotai  prašydavosi priimami į draugus, mat jiems reikėdavo   surinkti tūkstančio  žmonių būrį. Pasitaikydavo ir tikrų aferistų, kaip “matau gyveni Londone, gal nori pradėti verslą ?”. Taigi  antrasis naujas draugas – klasiokas, su kuriuo prieš 20 metų gal sedėjom vienam suole, nepamenu. Prabėgus amžiams – mes nieko neturim bendro !  Bet dėl šventos ramybės priimu į savo fb gentį. Manau ir pas jus pasitaiko tokių draugų su kuriais vieną kartą išgerinėjot, dulkinotės ar uostėt kokainą arba darėte visai nekaltus dalykus. Kaip sako vienas mano geras draugužis Velnias: “aš tokius žmones laikau dėl kontakto, maža  kada jų prireiks”. Ir tai yra šventa tiesa ! Kas nesutinkate galite mesti šūdo gabalą ant mano fb sienos.

Parduotuvėlėje nusiperku sumuštinį ir nužygiuoju į darbą – hostelį skirtą žmonėms su psichine negalia. Įvyksta penkių minučių informacijos perdavimas: kas šiandien nutiko. Tiesą pasakius o gi nieko ypatingo. Visi tvarkingai nurijo savo piliules. O po to mes su kolega iš Nigerijos pradedame marinuoti laiką. Pasakoju jam apie šlovingąją mūsų istoriją – nuo viduramžių iki tarybinės okupacijos, nepamiršdamas užsiminti apie  mūsų dienų aktualijas ir pasididžiuoti antrąja religija. Pasiteirauju apie n metų besitesiantį krikščionių musulmonų konfliktą , korupciją ir naftos verslą jo tėvynėje. Valanda prabėga smagiai ir prasmingai.  Jam laikas tepti slydes – baigėsi darbo valandos. Vos jis pradingsta pro duris. Sėdu prie kompiuterio, surenku slaptažodį, žinau, kad administratoriai mato kiekvieną mano žingsnį internete, bet tai man  nė motais. Aš vėl grįžtu į virtualybę!

Pamatau Vaiduoklį! Jis retas svečias mėlynojoje planetoje. Jis išdavė man paslaptį, kad užsuka čia tik pasiimti foto iš  savo albumų. Pamenu tuos laikus, kai jis mirko šioj erdvėj. Kaip koks paauglys sedėjo Farmvilyje, aš žinoma juokiausi  iš jo užsiėmimo, bet galiausiai prisijungiau prie FB.  Draugų raginamas net užsiregistravau toje fermoje. Nei vienos avies neužauginau, nei vienos morkos nepasodinau, tiesiog padėjau kitiems ūkininkauti – jie gaudavo kažkokias privilegijas, kaip kokie ūkininkai subsidijas iš ES, kad turi daug daug kaimynų. Tai buvo pirmasis ir paskutinis Šūdvilis, kuriame buvau apsistojęs. Draugai pastoviai (iš tiesų tai žaidimų organizatoriai) kviečia prisijungti, o aš tuos pakvietimus traiškau kaip tarakonus. Mano gentyje yra ir Vaiduoklis Nr 2.  Jis išėjo iš FB (ir aplamai iš pasaulietinio gyvenimo), o savo avatarą paliko pusbroliuj, kad tas galėtų naudotis žaisdamas mafijos karus. Yra pas mane tokių kurie panašūs į tuos vaiduoklius, jie užsuka čia kartą į pusmetį. Laimingi žmonės ! Jiems yra ką veikti ir realybėje, sakau jums nuoširdžiai be kruopelytės sarkazmo ! Vieno pažįstamo kažkada paklausiau kodėl tu ne fb ? Jis man atsakė: “Ką aš durnas ? Kad mane mano boba pagautų su kitom !”.

Taigi sėdžiu aš sau ofise. Nuobodybė. Visos pacientų bylos jau seniai perskaitytos. Didysis skandalistas išsiųstas į sugriežtinto režimo ligoninę. Ramybė. Atsibosta tuščiai žiūrėti į monitorius, kuriose niekas nesikeičia. Pažvelgiu pro langą ir parašau eilėraštį “kaip aš gyvenu”.  Aš kartas nuo karto įmetu savo poezijos į  internetinę erdvę , dažnai persmelktos bodleriško liūdesio, A.E. Po juodumos, bet kas šiais laikais skaito poeziją a ? Tikinčios romantika panelės, juk  tikri vyrai neskaito tokių seilių, nebent tai įvyniota į hip-hopo vatą.

Pamatau “online” blondinę, ji taip pat sėdi ofise tik už  tūkstančio mylių. Stumia laiką FB erdvėj. Ji man  visada pakelia nuotaiką, kasdien pažerdama moteriškos išminties perliukų. Traukia juos iš slapto puslapio ! Dažniausiai tai anoniminiai posakiai, bet pasitaiko ir didžiųjų moterų minčių. Neretai užgaunantys vyriškają rasę.  Pradedu su ja bendrauti ir.. pyst man nukerta prieigą prie interneto !

Kažkoks tai nigerietis  prisijungia prie sistemos, nes mes naudojame tą patį slaptažodį. Aš ir vėl prisijungiu, matau kad jis ieško nekilnojamo turto Lagose, bet mano laikas baigiasi. Palaukiu keletą minučių ir vėl bandau ir vėl pralaimiu kovą, jis turi tikriausiai kažkokių tai vudu galių. Užknisa, kad kartais nieko negaliu padaryti, net darbo reikalais ! Vieną kart ant Google – norėjau parašyti, (jis puikiai mato kokiam puslapyj esu) atsijunk gerbiamasis (šikniau), man reikia darbą padaryti !!!!! Spjaunu  į šį reikalą ir išsitraukiu savo IPhone’ą, blondinė jau išgaravo !!!

Mane gamta šaukia ir išlekiu ten kur karaliai pėsti vaikšto. Reikalas rimtas – laiko marios ! Prisėdu. O,  pakvietimas ! Rastamanas kviečia eiti į drambliambeiso ir regi džangl tūsą ! Man giliai ant to nusišikt, nei aš skrisiu į tą Vilnių, nei aš tokios muzikos fanas (Bobo Marlėjaus kelias dainas paklausau ir viskis)! Jis pastoviai siunčia tuos pakvietimus, kartą paklausiau jo kodėl tu siunti ? O jis man atšovė – “na aš visiems savo draugams (o jų 1060!) tai siunčiu, net tam draugui kuris pasikorė” (!)

Pamatau vieną niekšelį ir nuskinu jam skalpą ir metu šiukšlių dežėn pavadinimu ; “Ex draugai “ Iš karto ant dūšios geriau pasidaro !

Parašau ataskaitą ką šiandien nuveikė hostelio gyventojai – kas šiandien turėjo lankytojų, kas kiurksojo savo kambariuose, o kurio aplamai nemačiau. Susirenku savo mantą ir lekiu namo ! Autobusas. Traukinys.

Įsidrėbiu ant sedynės ir vėl pasineriu į virtualybę.

Vaikas kviečia visus savo fb draugus  į  svečius atsigaivinti alkoholiniais gėrimais. Viduryj savaitės ! Družbanas patalpina nuotrauką –  banano viduriuose  padaryta pypkutė žolei rūkyti (tikriausiai jo tėvai dar nesinaudoja FB). Taigi jis pasiruošęs atsipūsti po sunkios darbo dienos.

Sporto fanas kaip visada mus informuoja apie įvykusių rungtynių rezultatus, užveda diskusijas apie būsimus mūšius. Ir kaip visuomet džiaugiasi savo komandos pergale (sumaldamas į miltus oponentus) arba liūdi po pralaimėjimo, nepamiršdamas priminti apie saldūjį kerštą.

Patikrinu savo skaitytojų reakcijas – blankokos ! Nutariu griebtis, kitokios taktikos – asmeniškai reklamuoju savo produktą, kaip sakant akis į akį. Žmonės pažada paskaityti, kai turės laiko – daugumą labai užsiėmę. Vienas pamatęs teksto ilgumą – pasako tikrai neskaitysiąs ir nueina toliau žaisti savo mafijos karų… Mano telefono baterija išsikrauna. Ir  vėl sėdžiu realybėje.

Iš savo rankinės išsitraukiu knygą – H.Hesės “Stepių vilkas”. Pamenu ją skaičiau mokyklos laikais per vasaros atostogas, nes buvo liepta!  Ačiū lietuvių kalbos mokytojai! (Ši knyga iš tiesų gimdo naujus stepių vilkus ). Tada likau ja sužavėtas, bet metams bėgant pamiršau jos turinį. Dabar vėl skaitydamas po penkiolikos metų, suprantu koks aš buvau žalias, kaip šios knygos viršelis. Kaip aš supanašėjau su šios knygos herojumi, žengiau panašiais klystkeliais kaip ir jis. Kad aš sėdžiu savo sudegusiame “Magiškajame teatre”…

Parsidanginu namo. Užkuriu savo velnio mašiną. Godžiomis blizgančiomis akimis lyg susišovęs heroino narkomanas,  pajaučiu euforiją beskaitydamas atsiliepimus apie savo rašliavą. Matau, kaip žmonės iš rankų į rankas dalinasi mano niūriais apokaliptiškais pamąstymais apie ateitį.  Pas Vaiką taip nieks ir neatvažiavo, tad jie su kambarioku ikūrė grupę “Emi…”berūkydamai kaljaną  ir užgrojo su kaimynais. Kas kaip moka , tas taip ir linksminasi šiame sudužusių žmonių mieste [Londone] nuo:  salsos vakarų iki  ištvirkusių svaigalų…

Sporto faną užima nuostalgija ir jis pradeda leisti 80/90 šlagerių hit-paradą. Aš spaudžiu palaikymo mygtukus ir išjungiu velnio mašiną…

Kai tamsa apgaubia mano akis, aš pradedu suprasti kad man JAU laikas eiti pas fbpsichiatą ir prisijungti prie kokios nors ANONIMINIŲ FACEKOOKOHOLIKŲ GRUPĖS…

(FB NARKOMANS)

**** ****

*Pandora -  planeta  apgyvendinta protingų bendruomeninių čiabuvių - navių,  J.Cameron’o filme “Įsikūnijimas” (”AVATAR”).

Pandora (graikų kalba καλον κακον – gražioji bėda) graikų mitologijoje – pirmoji moteris, sukurta Dzeuso kaip dalis bausmės žmonijai už tai, kad Prometėjaspavogė ugnies paslaptį.

Pandora = Facebook

*avataras - žmonių dirbtinai sukurtas navių kūnas, kurį interaktyviai gali valdyti keli genetiškai tinkami žmonės kolonistai.

Avataras – dirbtinė internetinė asmenybė, kurią žmogus naudoja virtualioje erdvėje (internete) bendraudamas su kitais.

Avataras (Sanskrito kalba, अवतार, Avatāra, pažodžiui: nusileidęs) - į žemę nužengęs ir į mirtingą būtybę (žmogų arba gyvūną) įsikūnijęs dievas, kuris taip siekia “išgelbėti pasaulį”, atstatyti “įstatymą” ar apginti savo garbintojus.

Avataras = Tu

*c’est la vie -  [se lia vii } toks gyvenimas (pranc).

*sura – Korano dalis (114 surų = 1 Koranas)

TIKIUOSI, GERAI PRALEIDOT  LAIKĄ SU MANIMI ? IŠTIKO JUOKO PRIEPOLIS? ne?

airiz.blogas.lt

Rodyk draugams

FACEBOOK’OLOGIJA

”Jei Tavęs nėra čia, vadinasi Tu neegzistuoji” - toks (ne)oficialus Facebook’o devizas laukia mūsų netolimoje ateityje. Kai aš prisijungiau prie FB  buvo 100 mln. vartotojų šiandien jų jau apie 850 mln. Kiek iš jų šunų, kačių ir realių žmonių mums paprastiems mirtingiems neduota žinoti. Bet galbūt pats Markas Zuckerbergas jau žino tai seniai.

Noriu pakalbėti apie Facebook’ologija - ateities mokslą ir religiją viename, mūsų egzistenciją virtualybėje. Kaip žinia pirmieji facebookologai dirbs (o gal jau dirba ?) slaptosioms tarnyboms ir korporacijoms. Aišku kai ši yla išlys iš maišo, šis  mokslas bus pradėtas dėstyti prestižiniuose universitetuose. Jo studijos kainuos pasakiškus pinigus, aišku laikui bėgant kainos kris ir galbūt viena diena bus prieinamas net išrinktiems varguoliams. Taigi kiekviena kompanija turės savo facebookologus, kurie pasitelkę specialias programas - analizuos būsimų darbuotojų kandidatūras nuo A iki Z :  jų lojalumą, įpročius, charakterio savybes ir kitus parametrus. Užteks jiems patikrinti  jūsų patalpintą nuotrauką - ir iš jūsų akių bus nustatytas  girtumo laipsnis ar kokias nelegalias medžiagas jūs vartojote tuo metu. Taigi kas ruošiatės pasukti į didžiąją politiką, išlikite jau dabar morališkai švarūs, jūsų priešai nesnaus ir visada pasinaudos  kompromatu. Žinoma visada bus galimybė nuslėpti praeities nuodėmes už didelius pinigus.

Ši žavioji ateitis jau prasidėjo !!! Jos pirmuosius žingsnius jau matome dabar. FB sukūrė šauniąją ”Laiko juostą”, kurioje laikas fiksuojamas prieš fb erą ir jos eros metais. Ką tu veikei prieš šią erą, savo nuožiūra  savanoriškai daliniesi informacija, kartais padedamas draugų, kurie net neatsiklausia tavo leidimo dėl informacijos konfidencialumo. O kai tu tapai šios bažnyčios nariu  - tavim jau pasirūpino ! Tu gali atsekti kiekvieną savo žingsnį kuomet peržengei šios šventyklos duris,  bet ne tik tu vienas !!! JIE seniai žino kiekvieną tavo  žingsnį čia, nes ši informacija amžina. Mes atėjome čia savo valia iš pradžių dažnas vedamas mados klyksmo, vėliau spiriami realybės. Įbridus į šią upę iš jos nebeįmanoma išlipti. Galima išeiti laikinai, bet visada durys atviros grįžimui.  Mes tapome virtualiai nemirtingi -   taip mes pardavėm save Matricai.

Jau dabar  tėvai kuria savo kūdikiams jų anketas, kurie  turi savo foto albumus, draugų ratą ir netgi savo mėgstamus filmus. Puikus kąsnelis -  pedofilams ! Nesu dorovės policijos pareigūnas, bet pasakysiu tiesą - tai nėra (dar) legalu, nes vartotoju galima tapti tik nuo 13 metų. Bet tas netrukdo mano vienuolikamečiui pusbroliuj, tapti 21 metų vaikinu ir gyventi normalų socialinį gyvenimą. Arba kitam padirbėti pasaulinio lygio kompanijoje, baigti universitetą, būnant tik aštuniolikos, o realybėje - žinoma dar tebetrinti mokyklos suolą :) Nes internetas - tai laisvė, žmonės išreiškia save kaip nori ir moka, deja nebeilgai… Nebeliks jokių kaukių, po kuriomis mes taip mėgstame slėptis - tik realūs žmonės ! Jau dabar FB identifikuoja žmones, štai jums gyvas pavyzdys Salmanas Rushdis ”Šėtoniškųjų eilių” autorius. Visagalis FB savavališkai pervadino jo anketą į Ahmedą Rushdį (taip įrašyta jo pase). Rašytojas laimėjo kovą prieš šią korporaciją ir susigrąžino vardą kokiu jis nori vadintis. Bet kiek ilgai tęsis ši demokratija - laikas parodys !

Jau dabar mes esame verčiami ‘’savanoriškai” identifikuoti save. Pavyzdžiuj tik su savo FB anketa, galite užsiregistruoti tokioj svetainėj kaip Spotify. Ir visi žiopliai (sorry jūsų draugai) mato, ką tu klausai šiuo metu :) FB korporacija šią identifikaciją motyvuoja tokiais gerais norais, kaip pavyzdžiui supaprastint apsipirkinėjimą internete. Neverta net minėti, kad tai padės užkirsti kelią būsimiems nusikaltimams, sumedžioti pedofilus ir potencialus teroristus.

Šviesioje ateityje  FB korporacija geranoriškai pasirūpins žmonėmis. Vos tik užgimus naujai gyvybei - bus užvedama byla su visais individo parametrais (akių spalva, svoris, ūgis, kraujo grupė) ir jo defektais. Tad vaikams nebereiks mamos klausti: Kelintą valandą jie gimė ? Ar kas jo tėvas. Ši informacija bus įvesta į žmogaus biometrinį pasą ar ID kortelę, bet šias atgyvenas su laiku pakeis mikročipai. Girdėjau jau dabar tokius turtuoliai siuvasi sau po oda. Iš pradžių varguoliams tai bus mados klyksmas, vėliau deja priverstinė procedūra.

Mes jau dabar esame pratinami prie šios ateities. Atsiverskite savo veidaknygę ! Asmeniniame profilyje matote - ”Gyvenimo įvykis”. Grafoje ”Darbas ir išsilavinimas” - jums siūloma įsirašyti, kada ir kur moketės, kokią specialybę įsigijote, kur dirbote, kada išėjote į pensiją. Ateityje pažadu, to jums tikrai nebereikės pildyti - už jus tikrai tai padarys atsakingieji asmenys (mokytojai, dėstytojai, darbdaviai) !

Kiekvienam žmogui sakraliniame skyrelyje ”Šeima ir santykiai” dar smagiau. Jums nuoširdžiai siūloma išlieti savo širdį: Pirmasis susitikimas (gali būti ir pirmasis pasimatymas - tai taip romantiška), nauja draugystė, susižadėjimas, vestuvės… Ateityje apie pirmąjį pasidulkinimą, žinos ne tik akto dalyviai, bet ir Centras, nes susijungus kūnams mikročipai perduos informaciją. Nebloga prevencija prieš išprievartavimus… ”Vaiko gimimas”, ”Naujas šeimos narys” - čia viskas aišku, kaip 2 x 2. ”Naujas gyvūnas” - mūsų mažieji draugai, niekada jau nepabėgs nuo mūsų, nes mes visada žinosime jų lokaciją. Tereikės nusipirkti aplikaciją ”Kur mano šuo (katinas ar gyvatė)”. ”Santykiu pabaiga” - mes vis dar iš dalies kontroliuojame šią informaciją. Kartais mūsų ex išrėkia visam pasauliui apie išsiskyrimą - kiekvienas turi teisę išlieti savo širdgėlą ! Nebūsiu moralistas - medalis turi dvi puses - vieniems šis afišavimas  nepatinka, kitiems reikia užuojautos. Tai žmogiška - tai šventa ! Manau nebeilgai tęsis ši betvarkė ir visagalė  FB bažnyčia padarys tam galą - visi tapsime morališkai išlaisvinti, skaistūs - bus padarytas galas neištikimybei ? ”Mylimojo praradimas” - netgi į šią šventą žemę veržiasi FB siūlydamas savo servisą, kaip koks antkapių kontoros pardavėjas iš Remarko ”Juodojo obelisko” besisukinėjantis laidotuvėse. Anksčiau koks nors žmogutis pareikšdavo visam svietui, kad mirė jo mylima močiutė (kad sulauktų žmogiškos paguodos iš draugų) ir net aš jo draugo draugas apie tai sužinodavau, nors man tai nei šilta nei šalta. Ciniškai pradėsiu: Žmonės miršta kasdien, bet ne artimieji  - žmogiškai pabaigsiu… Kai mirtis bus automatizuota, mes tiksliai žinosime kada paliko šį pasaulį mūsų artimieji. Centras mus informuos !? (Galbūt ne visada pvz. valstybės saugumo sumetimais).  Tuomet mus užplūs užuojautos ir palaikymo žinutės. Turėtų suklestėti nekrologų rašeivos, net nereikės galvoti užuojautos žodžių - vienas mygtuko paspaudimas ir jūs nusiperkate originalią žinutę. FB mums nebesiūlys  priimti į draugus numirėlių, kaip dabar dar pasitaiko - tai tik techninis nesklandumas, kuris bus greitai išspręstas. Totali demografinė kontrolė - visos fb avelės bus suskaičiuotos ! Dideliame monitoriuje bus matomos - užsidegančios ir užgęstančios švieselės. O M.Zuckerbergo išėjimas (jei mokslininkai nespės išrasti nemirtingumo eliksyro) į aną pasaulį, bus toks pompastiškas kokio šis dar nematė ! Tad S.Jobso išėjimas, pasirodys subtiliu gedulu.

Kita sekcija - ”Namai ir Gyvenimas” - tai socialinio statuso afišavimas. Jau dabar oficialiai siūloma pasipuikuoti savo nauju automobiliu ar namu: Ei, jūs nevykėliai pažiūrėkit koks pas mane ”mersas”, koks mano namas!  Šiuo metu apie tai gali skelbti žmonės, kuriems tai aktualu. Kaip minėjau ateityje, viskas bus kruopščiai suklasifikuota.

”Sveikata ir savijauta” - pagirtinas skyrelis, bet kam žmonėms skelbti apie savo defektus, kai visi nori būti tobuli ? Tai neįkainojama informacija gydytojui ir priešininkui bokso ringe, bet tik idiotai gali afišuotis apie lūžusį kaulą. Ir fetišistiškai talpinti traumos nuotraukas. O apie mestus žalingus įpročius ir neverta nė kalbėt, žmonės dažnai prie jų sugrįžta, viskas žinoma priklauso nuo žmogaus valios ir sveikatos. ”Naujuose mitybos įpročiuose” jūs laisva valia galite informuoti, kokio maisto kulto propaguotoju tapote - vegetaru, veganu ir t.t. Neabejoju specializuotos kompanijos pasibels į jūsų virtualias duris su fantastiškais pasiūlymais. Bendraminčių bendruomenės pakvies prisijungti prie jų rato.   Kaip visi suprantate šviesiojoje ateityje ši bio-informacija bus kaupiama nuo pirmojo žmogaus  oro gurkšnio įkvėpimo iki paskutinio atodūsio.

Skyrelyje ”Vieta” jūs galite pranešti kur jūs ir su kuo esate šiuo metu. Kai kurie žmonės jau dabar praneša kur geria ar šika. Sako tai neįkainojama informacija vagims ! Ateityje nereikės rūpintis dėl šio menkniekio - visur patalpinti sensoriai identifikuos jūsų mikročipus, jūsų jūdėjimas bus matomas kaip ant delno JIEMS. Jau dabar jūs esate potencialiai sekami mobiliųjų telefonų pagalba.

Artimiausios ateities produktas - ”Kids FB” kuriame gyvens mūsų vaikai, jiems bus aktyviai kišama į galvas kokius žaislus pasirinkti, kokį maistą valgyti ir panašus šlamštas. Pasiekus atitinkamą amžių, jie bus perkelti į ”Teen FB”, o vėliau  į suaugusiųjų FB. Viskas suklasifikuota - viskas sudėta į lentynėles !

Ateityje FB dar intensyviau medžios  žmones - visi bus sužieduoti, visi bus sujungti į globalią šeimą. Be FB anketos  niekas  nebus priimtas į darbą. Facebookoholikų skaičius neišvengiamai sparčiai augs ! Kursis klinikos šiems nelaimėliams gydyti ( tikriausiai jas pirmiausiai įkurs kokie tai humanistai bet galiausiai jos taps monopolizuotu korporacijų verslu). Atsiras žmonių, kurie bėgs kuo toliau nuo šios civilizacijos - atgal į gamtą, kaip kvietė Volteras. Kaip visada atsiras kovotojų prieš FB sistemą, už žmonių teises, kurie ras skyles šioje matricoje. Taip pat piktieji genijai - vogs žmonių identifikacijas, rengs kiberteroro atakas. Turčiai toliau krausis turtus - nes jie žinos mūsų poreikius ir įpročius nuo A iki Z, o varguoliai euforijoje toliau žiaumos šį virtualų narkotiką.

Taigi mes jau pardavėme sielą šiam Velniuj. Mes sparčiai klimstame į išpranašautąjį  A.Huxley ” Puikų naują  pasaulį”, o  FB yra mūsų soma *. Kas nutiks artimiausioje ateityje jūs ir  patys pamatysite.  Ar mano niūroji anti-fb vizija ( daugelis tikriausiai tai pavadins paistalais) išsipildys - nežinia… Nes realybė dažnai būna fantastiškesnė už mokslinę fantastiką.

Jūsų facebook’oholikas

P.S. Šie žodžiai  tikslingai pirmiausiai yra skelbiami per fb, kad pasklistų kaip virusas, nes mes visi senai jau FBV(irusu) infekuoti…

* soma - A.Huxley išgalvoti ateities narkotikai

20:54/23.01.2012

Rodyk draugams

L @ I Š K @ I


Mes kiekvienas rašome laiškus, vieni dažniau, kiti rečiau. Vieni rašo ilgus lyg apsakymus, kiti apsiriboja - dviem eilutėmis, bet kiekvienam malonu juos gauti. Mūsų dienomis popierinius laiškus negrįžtamai genocidiškai naikina elektroniniai. Jie pasiekia tave - šviesos greičiu, kur tu bebūtum - tualete, traukinyj ar parduotuvėje, jei tavo kišenėj pūpso telefonas prijungtas prie pasaulinio voratinklio.  Taip nužudomas laukimo džiaugsmas ir prisilietimo malonumas ! Aš priklausau tiems dinozaurams, kurie vis dar rašo ant popieriaus, deja kaip ir dauguma vis rečiau… Noriu prisiminti tuos laikus, kai Internetas, mums buvo tik mokslinės fantastikos vaisius ir mano donkichotišką popierinę kovą pralaimima prieš virtualybę.

Vaikystėje ir paauglystėje per kiekvienas atostogas  - rudenį, žiemą, pavasarį ir vasarą - būdavau ištremiamas į kaimą, kuriame sutikau nuostabius draugus. Vienas iš jų NK vaikystėje mane bandė įtraukti į knygų pasaulį, deja tuometu nesėkmingai. Man buvo įdomiau klausytis jo perpasakojamų knygų istorijų, nei pačiam jas griaužti, juk ir taip buvo ką veikti: lakstyti su dviračiu, klaidžioti po miškus ar nerūpestingai leisti dienas prie tvenkinio ar upės. Paauglystėj mes kaimo vaikėzai žavėjomes juo, nes NK turėjo ypatinga talentą - jis rašė laiškus … merginoms.  Vasarą sutikdavau jį  apie antrą valandą po pietų , prie pašto dežės, kuri priminė pakabinamą medinę lentyną su dvyliką stalčių. Aš eidavau paimti močiutės laikraščių, o jis  laiškų nuo  savo merginų. Jis buvo tikras profas - sulaukęs palankaus atsakymo, jis išsidangindavo į kokį nors Lietuvos užkampį. O po to grįžęs pasakodavo savo nuotykius ir mes išsižioje klausydavomės jo istorijų. Mus jaunesnius, mokė savo magijos paslapčių  - kokius epitetus dėti, apie ką rayti, nes buvo apsiskaitęs vaikis. Tuo metu nesusigundžiau, jo pamokomis, nes turėjau savo draugę užsenietę…

O viskas prasidėjo aštuntoje klasėje, kai ką tik iškepta  anglų kalbos mokytoja - vakarykštė studentė,  vienos pamokos metu paklausė : “Vaikai kas norite susirašynėti su užseniečiais ? Parašykite apie save ir duokite man savo adresus”.  Daviau savajį, nors su anglų kalba man sekėsi tikrai neįspūdingai. Tais laikais, tai buvo verslas -  žmonės pardavinėdavo užseniečių adresus. Pamenu vieno tokio laimingojo pokalbį fotoateljė, jis ten užsuko specialiai, kad nusifotografuotu - visame gražume, juk užseniečiuj negali siųsti bet kokio šlamšto !!!  O aš sedėjau ir žaliavau iš pavydo, kad man taip. Laikas bėgo, net pamiršau apie tai. Ir štai po metų, aš sulaukiau laiško, kaip žaibo iš giedro dangaus. Man parašė mergina iš Baskijos, tuomet sužinojau, kad Ispanijoje ne tik ispanai gyvena, mums per geografijos pamokas žinoma niekas to nemokė. Iš jos sužinojau, kas yra ETA¹ ir kad kiekviena tauta nori pati valdyti savo kraštą. Ji didžiavosi būdama baske.  Laiškai ateidavo kas mėnesį, kartais dar rečiau, kaip kokiame XIX amžiuje lyg iš kokios tai Amerikos. Jie atplaukdavo ar atbildėdavo traukiniais ( tik ne oru !!! )  su 60 -ties senųjų gerųjų infliacinių Ispaniškų pesetų pašto ženklais.  Nuo  voko į mane visada žvelgdavo (skirtingų atspalvių - pamėlęs, pažaliavęs ar surūdyjęs)  kaip ir dera kiekvienai karalystei  - persona numeris vienas  : Juan Carlos I -asis².  Laukdavau tų laiškų, kaip vaikai Kalėdų senelio, tai būdavo tikras stebuklas - ryšys su kitu pasauliu, tokiu tolimu ir nepasiekiamu, kaip Mėnulis.  Tuomet aš juos šifruodavau - pasiėmęs žodyną ir pragariškomis pastangomis raitydavau atsakymą. Aišku priveldamas aibes sintaksinių klaidų, ji buvo stropesnė rašytoja (dabar skaitydamas, randu jos mažas, kaip skruzdės klaideles).  Mes pasidalindavome geografinėmis žiniomis, asmeninio gyvenimo peripetijomis ir kas labai svarbu kiekvienam paaugliuj - muzikiniais skoniais. Tais dinozauriniais laikais klausiau saldžiojo popso : Ace of Base, 2 Unlimited, Dr Alban ir panašių asų. Ji sunkesnės artilerijos, tokių kaip Greenday, o tadais  visi rokeriai man buvo tipiški narkomanai. Žinoma aš nenumaniau, kad po 14 metų aš linguosiu galvą kartu su jais. Laikas keičia mus neišvengiamai !

Kuomet baigiasi žalioji paauglystė, vyrai išeina į karą. Ach taip buvo  laikai, kai mūsų šaunioji Krašto apsaugos ministeriją šienaudavo jaunuolius į savo glėbį. Kas nepasislėpdavo universitetuose ar kitose mokymo įstaigose  bei nepasidarydavo nepataisomais   ligoniais (dažniausiai psichiniais) - eidavo atlikti pareigą Tėvynei. Faktiškai nebuvo jokios alternatyvos atsidėkoti savo šaliai, kad joje gimei.  Labiausiai būdavo šukuojami kaimai !  Taigi mano vaikystės draugai, vienas po kito iškėliavo ragauti kareiviškos košės.  Aš baltarankis miesčionis, karta grįžau per žiemos atostogas į  savo gimtąjį kaimą. Taigi vietiniai ir vasaros emigrantai susirinkome pas NK, paminėti  ką tik praėjusių Naujųjų metų. Kaip ir šiltais vasaros vakarais,  vėl sukosi ugninio vandens buteliai, tiesa pasakius dinamitinio  - velniai žino iš kokio langų valiklio ar kitos nenustatytos substancijos tas gėralas buvo išvarytas. Magnetofone sukosi 90 -tųjų muzika. Tarp mūsų nebuvo tik vieno personažo - Bladės. Ir tuomet man gimė palaiminga mintis - parašyti kolektyvinį laišką mūsų draugui. Namų šeimininkas parūpino tušinuką ir popieriaus, kurio visada turėdavo. Laiškas, kaip ir taurelė sukosi ratu. Kiekvienas iš mūsų: merginos ir vaikinai,  dalinomės savo džiaugsmais  (kas su kuo ir ką nuveikė)  balto popieriaus erdvėj.  Vieni rašė daugiau, kiti mažiau, bet nei vienas neliko nuošalyj  !  Atlikęs pareigą Tėvynei, Bladė grįžo į gimtąjį kaimą. Jis mums papasakojo, kad jam suspaudė širdį, gavus šį laišką ir parodydamas savo ištikimybę mums - parodė  mūsų rašytas raides.

Kai kaimo vaikinai liedavo prakaitą kariuomenėje, miesčionys lėkdavo į mokslus. Mano draugas DL  išrūko į Vilnių. Mūsų susitikimai būdavo reti,  reti ir telefoniniai pokalbiai iš taksofono būdelių.  Mobilius telefonus tada turėjo tik ponai verslininkai, o sms’ai dar nebuvo gimę ant šio svieto (bent jau Lietuvoje).  Aš su kitu draugeliu ŠA (vienu iš mūsų trijų muškietininkų)  parašėme laišką  tremtiniuj.  Pasveikinome jį su gimtadieniu , nepamiršome ir atvirutės prikabinti.  DL atsiuntė man atsakomąjį laišką. Jis aprašinėjo studentiško gyvenimo bendrabutyje  rafinuotas subtylybes ir santykius su merginomis, kaip sutiko savo gimtadienį 19 -tą. Kiek mums tada iki pilnos laimės tereikėjo ? 3 butelių alaus  !!!   Tą naktį DL sargavo ir užmušinėdamas laiką pylė mums laišką. Vartė rusišką porno laikraštpalaikį ”SPEED”, jo kalba sukosi apie svarbiausią dalyką pasaulyje, kurio reikia jaunam organizmui  - seksą. Jis su tušinuku išgręmžė porą nuotraukų, kurias mums įdėjo į laišką. DL nepamiršo parašyti ir apie tyrą meilę, kaip jis pasiilgo vienos mūsų gimtinės merginos. Ir ach, kaip naiviai tikėjosi su ja pradėti vėl draugauti, kai jis grįš namo atostogoms, po košmariškai alinančios sesijos, laikydamas rankose vairuotojo pažymėjimą. Šis laiškas man primena nekaltą paauglišką manifestą, kuomet mes pradedame žengti  pirmus  savarankiškus žingsnius. Kuomet mes nesame suvaryti sistemos, esame godūs pažinimui, o ne socialiniam statusui.

Popierius išlaiko Atmintį  !  Štai ką atkasiau viename iš savo dienoraščių, kuomet aš pirmą kartą lankiausi Estijoje . Tas nutiko, prieš mūsų erą  Lapkričio 12- tąją, Taline prie Baltijos jūros kranto, šiuos įspūdžius aprašiau po poros dienų :

” …  apie : ”ATSISVEIKINIMO LAIŠKĄ”. Ši COOL idėja buvo mano. Taigi paprašiau chebros - popieriaus. Parašėm vieną textą angliškai, kitą по русскому. Surašėm savo adresus, palinkėjimus bei pageidavimus. Sumetėm lietuviškų centų, 1 EEK (Estijos kroną), lietuviškų telefono kortelių. & sukrovėm  ”visą savo turtą” į 2 l. plastmasinį limonado butelį. Mėginom sumesti į stiklinį, tačiau neturėjom su kuo jį užkišti. Taigi šio laiško butelyje likimas neaiškus. Mums lieka tik hipotezės :  Gal jį ras paplūdymio valytojas. O gal įsimylėjelių porelė, o gal cool mergička, kuri man parašys. Gal jis nukeliaus tiesiai į šiukšlyną, kaip paprasčiausia šiukšlė ir mirs mūsų žodžiai tarp dvokiančių atliekų. Žinoma norisi tikėti, kad jis papuls į geras rankas. Ir mus pasieks žinia apie tai, kad mūsų ”tylų šauksmą” išgirdo kažkas. Ir atsiliepė į jį. ”  Taigi ši mūsų naivus šauksmas tyruose, taip ir liko niekieno neišgirstas. Kita kartą vėl pakartojau šią akciją. Vieną vasaros dieną, žygiuodamas per tiltą Papilėje, numečiau analogišką butelį į Ventos upę, su tuo pačiu naiviu tikėjimu. Kad jis išplauks į Baltijos jūrą, o gal užtrigs Latvijoj…  Atsakymas žinoma ir vėl neatskriejo bumerangu, Kapitono Granto³ žodžiai nepasiekė jo vaikų… O gal tai buvo tik eilinis gamtos šiukšlinimas ?

Tais laikais, prieš visuotinę internetizaciją, XX amžiaus pabaigoje, įvairiuose žurnaluose ir laikraščiuose vis dar  mirgėte mirgėjo žmonių skelbimai - degančių noru susirašynėti.  Viename iš jų pamačiau mane suintrigavusį skelbimą ir nutariau parašyti laišką. Niekas nebuvo garantuotas, kad į tai bus atrašyta, nes kaip dažnai nutikdavo, kad tie laiškai nusėsdavo šiukšliadėžėse.  Aš sulaukiau atsakymo, kuris mane maloniai nustebino. Tai buvo tikras meno kūrinys - iliustruotas su kaligrafiškai iškaltomis raidėmis ant balto popieriaus lapo. Raidės turėjo savo šriftą, kurį reikėjo iššifruoti. Netgi klaidos buvo meniškai retušuotos. Laiškus, kuriuos gaudavau nuo E  visada reikėdavo vartyti, sukinėti - jų nebuvo įmanoma perskaityti normaliu būdu. Vienas iš jų buvo kaip spiralinis labirintas, kurį skaičiau, sukinėdamas lyg plokštelę. Jie visada būdavo sulankstyti lyg origamiai. Tikri modernistiniai - epistoliniai meno kūriniai. Aš mačiau, kiek žmogus įdėdavo meilės ir pastangų. Paradoksas, mes gyvenome vienas nuo kito už poros kvartalų, o susirašynėdavome laiškais. Tik tikri bepročiai tai galėjo daryti !!!

Kai Lietuvoje prasidėjo  internetinė era - ant kiekvieno kampo išdygo lyg grybai, internetinės kavinės, kuriose vargiai galėjai gauti kavos.  Jaunimėlis užplūdo jas - vieni sirgo mirc’u kiti naktis palaidydavo bežaisdami šaudykles, užrakinti ”kompiaškėse”, liurlindami alų. Aš taip pat tapau modernus - atsidariau savo paštadėžę -  zaliasiszmogus@……lt, kurią užrakinau 14 raidžių kombinacija, lyg kokią valstybinę paslaptį, kad visokie ten hakeriai jos nenulaužtu. Neseniai ją patikrinau ir supratau, kad ji surūdyjo.  Po kiek laiko aš atsidariau antrają paštadėžę ir taip toliau… Užmaršties dulkės palaidojo mano pirmąjį elektroninį laišką… Bet puikiai atsimenu, nepamirštamuosius kuriuos  parašiau arba gavau, bet negrįžtamai praradau…

Aš neprisimenu tikslių žodžių parašytų, šiame elektroniniame Laiške, bet jis buvo parašytas Kovo 8 -ają.  Kaip ir dera tikram vyruj, vieną kart per metus mes prisimename moteris. Aš pasveikinau visas atstovybės merginas., išsiųsdamas elektroninį laišką ir jis pasiekė ne tą adresatą, nes žmonės pasirenka netikėčiausius  elektroninius pašto adresus. Taip prasidėjo mano pažintis su A. Ji tuo metu trynė mokyklos suolą, o aš buvau jau studenčiokas. Aš tapau A poezijos skaitytoju - kritiku, nors koks po velnių iš manęs kritikas. Mes bandėme susitikti prieš mūsų erą, bet  nesėkmingai. Po to aš išvažiavau už devynių jūrų marių, kaip sakoma laimės ieškoti… Ji vis kažkaip rasdavo mane virtualioje erdvėje ir vėl dingdavo. Tai tęsėsi metų metais, buvo keista kad žmonės bendrauja tiek metų ir nesusitikinka… Kai  mes susitikome prasidėjo - A & A Istorija, pakeitusi mano gyvenimą, neišsiplėsiu čia, tik pasakysiu: o brolyčiai tai verta  knygos !!! Mūsų virtualiais laiškais - pavertus juos popieriumi galima ištapetuoti visą kambarį !!!

Kai  AK-47 pasiėmė akademines atostogas ir išgaravo su savo draugeliu į Ūkanotajį Albioną. Mes manėme, kad paragavęs gardesnės duonos liks ten velniai žino kiek ilgam. Jo žinios iš salos buvo skurdžios, bet vieną dieną mes pasilikę Marijos Žemėje sulaukėme jo įspūdingo elektroninio laiško. Žmogus padirbėjo iš širdies, šis laiškas man priminė apsakymą. Jis aprašynėjo savo džiaugsmus ir vargus Jos Didenybės Elžbietos II žemėje: konfliktus su kitais tautiečiais, alinatį darbą skinant narcizus, išlėkimą iš darbo ir naujo  paieškas, pasilinksminimus, nelegalias akcijas ir šunybes kurias jie ten iškretinėjo. Jis visada buvo kiemo vaikas, jis buvo vienas iš mūsų.  Kaip antais jie apdūmė anglų mentus, besivažinėdami su netvarkingais dokumentais. AK-47 visą kaltę sumetė ant Jurijaus Gagarino, tai jam priklauso šitas trantalas. Džentelmeniškieji bobiai, tik palinkėjo gero kelio, nes jie nė velnio nežinojo apie pirmąjį žmogų kosmose !!!  Vėliau ši gelda palaimingai nuskriejo nuo skardžio !!!  Man žadą apėmė nuo AK-47 istorijos -  tai buvo tikros žinios iš savo žmogaus , apie subtilius kultūrų skirtumus. Apie realų gyvenimą Vakaruose. Aš laukiau tų istorijų, bet jų daugiau nebebuvo…

Patys linksmiausi metai jaunystėje, sutiksite su manimi  - tai studentavimo metai. Tais laikais  aš buvau didelis studentiško gyvenimo aktyvistas, o mūsų atstovybė man lyg šeima. Tai buvo gvardija, mes ir dabar palaikome santykius po daugelio metų, ištrynę dabar jau juokingai atrodančius,  tarpusavio nesutarimus. Atėjus vasarai, kaip žinia miestai ištuštėja nuo studentų - kas važiuoja į kaimą pas močiutę šienauti, o kas į Ameriką dolerio užsidirbti. Štabe pasiliko, tik vietiniai - laikantys priešakinį atstovybės frontą. Po vieno mūsų eilinio posėdžio, prasidėjo vienas iš neeilinių pasisedėjimų ( o kiek jų būta ! ). Tuomet skysta duona būdavo perduodama per langą, kad nepažadintume budėtojos budrumo, o uždarų durų mes toliau spręsdavome aktualias studentiškas problemas, leisdami muziką iš winamp’o . Mūsų gvardietė Ice-T, buvo neseniai išdūmusi į Prancūziją uždarbiauti ir aš pasiūliau pasisedėjimo dalyviams parašyti kolektyvinį laišką. Ne kokį ten elektroninį, o tikrą - popierinį.  Kaip tarėm, taip ir padarėm !  Grįžusi rudenį, ji papasakojo kaip džiaugėsi, gavusi šią nuostabią mūsų dovaną. Sedėdama ant kalno su vyno taure ( galbūt net verkė), ji tikriausiai ne vieną kartą perskaitė šį laišką. Kartais maži dalykai, kurie nieko nekainuoja, uždirba neišdildomą įspūdį ilgiems metams , norisi tikėtis visam gyvenimui.

Mano brolis Kalašas, beje mes skirtingų tėvų, nenusėda vienoj vietoj ilgam. Kažkada mes bandėme  įsidarbinti kruiziniame laive. Mano svajonės taip ir liko svajonėmis, o jis po n metų išskrido į Ameriką ir pradėjo  plaukioti po Karibus. Jo elektroniniai laiškai būdavo kaip lietus Sacharoje, aš pykdavau už tai. Bet vėliau sužinojau, kad Internetas laive nebuvo pigus malonumas.  Kai aš tuos laiškus galėjau kasdien kepti kaip blynus, kažkas turėjo sūrų prakaitą lieti. Tai nebuvo mano gimtadienis, bet aš gavau nuostabų atvirlaiškį, kaip Kernagis dainavo, kur jis niekada nebuvo… iš Jamaikos !  Į mane žvelgė tradicinis jamaikietis su visą amžių augintais dredais, ragaujantis tradicinį jų patiekalą ( greičiausiai  - tai Sensimilia⁴) - rūkstantį tarp jo pirštų, o iš burnos išeinantį melsvo debesėlio pavidalu. Apačioje lietuviškos trispalvės juostos fone, stambiu baltu šriftu buvo išspausdintas visų Bob Marley tėvynainių šūkis : YAH MAN ! Šią frazę, jie turėtų išsikalti savo herbe. Kalašas mane supažindino su svarbiausiais tikrų rastamanų žodžiais, kuriuos aš pavartoju sutikęs jamaikiečius.

Kai aš baigiau mokslus, Kalašas jau sedėjo Drakonų šalyje, visiems labiau žinomu kaip Velsas. Jis pakvietė mane prisijungti, suorganizavo darbą  ir apartamentus - viskas buvo paduota man ant lėkštutės su paauksuotais kraštais. Kuomet Kalašas išvažiavo Lietuvon atostogoms į mūsų butą atsikraustė nauja gyventoja - Spyglius. Kadangi mes meniškos sielos, tai iškarto užsiėmėm nesąmoniu darymu. Viena iš kurių buvo laiškų rašymas. Vakare grįžęs iš darbo, rasdavau jos laišką po durimis. Atrašydavau atsakymą ant to pačio popieriaus lapo ir pakišdavau po jos durimis. Ir ji grįžusi po darbo,  ryte rasdavo laišką. Tai buvo iliustruoti buitiniai laiškai su muzikiniais intarpais . Jie priminė mamos raštelius vaikams: gali pasiimti iš šaldytuvo tą ir aną, kodėl išgerei mano vyną ir sugadinai mano keptuvę ?

Gyvenome mes tame kaime, apsuptame nuostabiausių kalvų, vargingai - neturėjome Interneto !  Tad po naktinės pamainos, ryte iš karto dumdavau į biblioteką. Visų kaimo emigrantų susirinkimo vietą. Kiekvienas turėjo teisę į dviejų valandų nemokamą pasimatymą su namiškiais ir visu pasauliu. Vėliau, šios gerybės buvo apkarpytos  - liko tik valanda. Mes tarpusavyje su draugais dalindavomes kodais ir taip apgaudavome sistemą. Skaudžiausiai būdavo, kai nespėdavau išsiųsti laiško, nes baigdavosi laikas ir jis nusėsdavo virtualybės kapinėse. amžiams.   Kartais aš bibliotekoje prasedėdavau valandų valandas. Rašydavau draugams likusiems Lietuvoje, ilgiausius laiškus - dalindavausi savo įspūdžiais iš svečios šalies. Kažkam iš draugų, jie priminė mažus apsakymus. Kaip dažnai  būna, sulaukdavau ne visų atsakymų, kai kurie būdavo trumpi, kaip mini sijonėliai ir tik retas nuoširdžiai išliedavo širdį. Po kiek laiko aš spjoviau į tą reikalą - laiškų rašymą į Tėvynę, nes supratau, kad gyvenime rašytojų mažuma, visi kiti  - tik  skaitytojai.

Po vieno ilgo laiško sesei,  man gimė išganinga mintis - pradėti rašyti blogą !  Pasidalinti savo istorijomis, ne tik su artimais draugais, bet  ir nepažįstamaisiais. Kaip nutinka ne vienam kūrėjui prieš tai  - aš išlaviau savo paštadėžę ir šimtai mano laiškų - dešimtys istorijų, prasmego skradžiai. Draugai, kas turite mano senienų atsiųskite !!!  Būsiu iš anksto dėkingas !!!

P.S: Ši  rašliava, pirma virto popieriumi ir tapo Laišku, nusileidusi į Skaitytojos rankas, kaip rudenio lapas, kol pasiekė jūsų akis per virtualybės akinius…

Ir nepamirškite parašyti  L A I Š K O  Artimajam !!!

1. ETA - ( Euskadi Ta Askatasuna, baskų kalba- Baskų šalis ir jos laivė) – ginkluota baskų organizacija.

2. Juan Carlos I -asis - dabartinis Ispanijos karalius.

3. Kapitono Granto vaikai - prancūzų rašytojo Žiulio Verno nuotykių romanas.

4. Sensimilia - marichuana.

@iris

21:24 16.04.2011

Londonas

Rodyk draugams

I n t e l e k t u a l i n ė P r o s t i t u c i ja

Intelektualine Prostitucija – protinė veikla atliekama už pinigus ar kitas materialines gėrybes, suteikianti pasitenkinimą tiek klientui, tiek ir kūrėjui.

Nekaltybę šiame reikale praradau būdamas 15-kos, dešimtoje klasėje. Pamenu draugas paprašė parašyti eilėraštį, nes tai buvo jam neįveikiama užduotis lietuvių kalbos pamokai. Kaip žinia sportininkai nepasižymi žodžių dėliojimo mene, na dauguma jų. Viskas įvyko mano kambaryje. Priguliau ant lovos ir … išvydau rudus Sacharos smėlynus, piramides ir kupranugarius. Jie žvelgė į mane nuo pagalves užvalkalo. Ir kaip žmones sugalvoja tokius užvalkalus austi ? Taip gimė „Miražas“ – pirmasis eilėraštis, pirmasis mano darbas parašytas kažkam, kurio autorius liko tarp eilučių !
Kaip ir dauguma Nekaltybės praradimo atvejų, jis buvo idėjinis, vienu žodžiu nemokamas. Tik iškrypėliai ir „tūpos“ kekšės parduoda savo nekaltybę !!! Ir dar kainą o jojoj kokią užsikelia!
Šis nekaltas Aktas buvo sėkmingas. LD buvo pagerbtas už „Miražą“, o aš išaukštintas. Mano eilės atsidūrė pirmame mūsų klasės knygos puslapyje, o „jo“ berods trečiajame Man patiko ta senmergė „lietuvščikė“, kuri mums pasakojo apie baisųjį suaugusiųjų pasaulį, ji nesiskaitė su žodžiais. Žavi asmenybė, kuri kartais būdavo absoliučiai teisinga visiems – pirmūnams ir visiems likusiems. Tai ji pirmoji privertė mus perskaityti mūsų pačių mintis, davė stimulą kurti. Ar kiekvienas supranta, koks pragariškas yra mokytojo darbas, kai reikia kovoti su tais debilais ir potencialiais nusikaltėliais. Taigi moteriai pavažiavo stogas. Štai jums paradoksas-jos buvęs mokinys, „Miražo“ „autorius“ areštuoja savo mokytoją, už nepaklusimą pareigūnui…
Prekybkėje padėjau kaimo autoritetams įveikti meno barjerus. Meno Istorija, Filosofija ir kitas kosmosas tolimas paprastiems kaimo vaikiams. Atėjo metas kai visi norėjom baigti tą proftechą. Pamenu rašiau verslo planą kabake užsigerdamas alumi, aiškindamas verslo subtilybes vienai blondinei iš turtingojo naftininkų miesto. Žinoma kiti mano grupiokai nesnaudė, pamatę mano sugebėjimus. Jie kreipėsi į reikiamą žmogų…
Prisimenu sėdim bendrabutyje, pas mano grupioką – rašom verslo planus. Paskambina vidurnaktį kitas grupiokas, didelis Zigmanto Gelės kaimo autoritetas ir atlekia į Šiaulius už pusvalandžio su neregistruotu automobiliu. Jis buvo biznesmenas, tuo metu varydavo mašinas iš vokiečių. Kimbame į darbą. Trys taburetes – tai mūsų rašomieji stalai. Aš juos šeriu idėjomis ir jie gaudo kiekvieną mano žodį, sugrumuliuoja savo makaulėse ir kaip uolūs vienuoliai išlieja tai ant popieriaus. Trečią valandą nakties išalkstame ir lekiame į centrą, visą parą dirbantį legendinį kioską prie stoties, nusipirkti picų. Rodos dar ir dabar jaučiu tų garstyčių skonį savo burnoje. Mums labai pasisekė, kad neužtaikėme ant mentų, nes būtų blogai baigėsi. Grįžtame – Procesas tęsiasi !!! Kovojame su miegu – cigaretėmis ir kava. Išaušta rytas, prie mūsų prisijungia dar pora „proto bokštų“, mes vedame balansą - skaičiavimo mašinėlės eina iš rankų į rankas. Laikas tirpsta, paskutinės minutės. Taip mes padarėme klaidų, bet nebuvo kur trauktis – tai buvo Paskutinė Diena, kada reikėjo priduoti Verslo planą, antraip sudie Prekybke !!!
Tokia buvo mano pradžia šiame versle. Tiesa dėstytojai nebuvo kvaili ir puikiai žinojo, kas stovi už visų tu rašliavų. Bet jie buvo žmones ir leido tiems vaikiams baigti proftechą.
2001-ųjų Vasarą mane ištiko Moralins Insultas. Aš buvau pirmasis kuris neįstojo į ŠU Istorijos specialybę. Mane apėmė tuštuma, kai pamačiau, kad man pritruko tik … 0,01 balo !!! Aš tuo metu neturėjau nei pinigų, nei palaikymo. O po ketverių metų sužinojau, kad bent dvi vietos šiame kurse buvo nupirktos. Ačiū supuvusiai lietuviškai korupcijai !!! Netapęs istoriku, tapau turistu.
Atėjo ruduo ir prasidėjo darbymetis. Nauji ir seni studentai sugrįžo į miestą. LD susitikinėjo su kažkokia tai merga ir kreipėsi į mane, kad padėčiau. Vienas malonumas buvo rašyti darbą apie totalitarizmo ir autoritarizmo skirtumus. Žodžiu finale – jis buvo patenkintas, ji laiminga (už savo balą), o aš… „išprievartautas”. Kai prostitutei nesumokami pinigai – tai išprievartavimas !!! Žmogau kur mano 30 sidabrinių a ?
Jis tapo pirmas mano rimtas klientas ! Pasipylė sausi teisės darbai. Aš netgi turėjau savo sekretorę, kuri rinko mano tekstus. Aš tam neturėjau nei laiko, nei noro. Susipažinęs su Miss Justicija, supratau, kad Teisė labai sausas reikalas, visada turi laikytis Įstatymo raidės, jokios saviraiškos, jokio kūrybiškumo. Pilkuma. Žodžiu supratau, kad teisininku niekada nenorėčiau būti, net jei tam reikalui ir turėčiau pinigų.
Rodos visa amžinybė praleista Višinskio centrinėje bibliotekoje, verčiant ir interpretuojant tarybinius įstatymus į nepriklausomos Lietuvos įstatymus. Tačiau tu gaudai kaifą, kada tavo darbas įvertintas kaip vienas iš geriausių grupėje. Nors tai buvo tik septyni balai, kai dauguma net negavo ir tiek. Ir kai tavo darbą skaito ir vertina Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjas. Ir aš paprastas vaikis, nušluosčiau ne vienam teisininkui studentui nosį. Mano darbai kainavo žymiai pigiau, nei sostinės snobų.
Antrame kurse prasidėjo mano Aukso Amžius. Aš turėjau savo „sutenerę” ir mano klientūra augo kaip ant mielių. Vadybos darbus kepiau kaip blynus. Susipažinau su vadybos subtilybėmis anksčiau nei mano kurso draugai. Pamenu vieną kartą rašiau vadybos darbus daugumai vieno kurso studentų. Buvo nusiskundimų, nes buvo nuskriaustųjų – tinkamai neįvertintų. Man buvo viskas aišku, eilinį kartą šioje situacijoje suvaidino dėstytojos subjektyvumas. Kartais buvo vertinamas ne pats darbas, o studentas. Žinoma čia yra kaltė ir pačio studento. Jei jis ar ji nesugeba apginti mano darbo, tai tik jo problema. Ir genialiausias darbas nebus tinkamai įvertintas, jei dėstytojas suous, kad tai pirktas darbas. O vadybininkė pas mus buvo „kliuška”, kuri nematė žmonių pastangų. Svarbiausia jai buvo sistema, o žmonių kūrybingumas ir žinios jai buvo nemotais. Aš buvau neįvertintas jos. Mano klientai mane rekomenduodavo kitiems ir apie mane sužinojo žmones net tik iš mūsų koledžo, bet ir iš kitų mokymosi institucijų.
Aš pradėjau „studijuoti“ ŠU Pedagoginiame fakultete, neakivaizdžiai, galima sakyti aš buvau nematomas žmogus ten. Manęs nebuvo jokiame sąraše, manęs nematė joks dėstytojas, bet studentai mane pažinojo. Traukiau pastoviai vieną milijonieriaus sūnėną. Jokių finansinių problemų su juo nebuvo. Geras bičas buvo tris metus prasimokė ir metė tą pedagogiką. Išvažiavo į Angliją uždarbiauti. Pamenu man nutiko keistas atsitikimas – man viena vaikų darželio auklėtoja netgi davė kyšį, kad tik parašyčiau kursinį darbą. Rašai darbą, tau mokami pinigai ir štai tau dar butelis konjako, kaip jūs tai pavadintumėte draugai ? Tikrų tikriausias kyšis! Galima sakyti tapau tikras pradiniu klasių mokytojas, tik už savo darbą negavau jokio diplomo.
Teko rašyti ir privačių kolegijų studentams, vieną iš kurių ir „baigiau“. Visada stebėjausi Lietuvos privataus aukštojo mokslo lygiu. Kai sukurpi diplominį iš keletos knygų ir brošiūrų, tai verčia abejoti tų dėstytojų kompetencija. Man visada patikdavo „privatininkai“ – jie visada dirbdavo ir turėdavo pinigų. Mano vienas mėgstamas klientas dirbo banke. Ne, ne koks ten vadybininkas, tiesiog paprasčiausias apsauginis. Jis anksčiau mokėsi Policijos Akademijoje. Žinote tokius vyrukus, platūs pečiai, rimtas veidas, aštuonios valandos budėjimo. Jis mane tiesiog šerdavo pinigais, ištisus du metus. Jau buvo iš anksto aišku, kas jam rašys diplominį. Na ką gi vaikinas gauna 10 balų už „savo“ šedevrą. Bet ateina metas, diplominio gynimas, kada reikia tai išdėstyti kompetetingiems vyrukams ir šis muilo burbulas subliukšta. Vaikis užsitarnavo tik šešetą, kadangi dar reikėjo ir pakalbėti apie ką buvo „jo“ darbas. Taigi neužtenka tik perskaityti kas parašyta, reikia suprasti kas ten parašyta !
Išsijuosęs darbavausi ir savo darže. Automobilistai, statybininkai, turistai ir kiti plaukė pas mane su užsakymais !!! Aš turėjau „savo“ ofisą Kolegijoje, tiesiog gyvenau studentų atstovybėje. Ne vienas smagus savaitgalis mano gyvenimo ten praleistas. Pamenu vieną pavasario šeštadienį baigiau filosofijos darbą, pas mane atlėkė klientai, besidžiaugiantys geru oru, pasiimti savo darbų . Jie pasisiūlė mane parvežti namo, bet aš tūrėjau susitikimą prie Auksinio, atšvęsti sunkią savaitę. Ir jie mane kaip kokį merą atvežė tiesiai į Saulės laikrodžio aikštės vidurį. Visas besilinksminantis jaunimėlis, tarsi sustingo žiūrėdamas kaip aš išlipau iš automobilio. O pirmadienį viena pažystama paklausė : Kaip tau su tais policininkais? Sakau kokiais? O gi tais kam tu rašei darbus…
Teko susipažinti ir su Teismo vidaus virtuve. Buvo duotas įsakymas iš viršaus, kad visos sekretorės privalo turėti aukštąjį išsilavinimą. Taigi vienai tokiai moteriškei padėjau jį įgyti. Tiesa pasakius vos nesužlugdžiau jos karjeros ir savo gyvenimo. Žinote kai kūrėjas išsikvepia, kai jis pabėga nuo šio pasaulio, telefonas išjungtas ir begalinis panikos jausmas. Ir štai man ateina laiškas į namus, mane surado per duomenų bazę, nors neturėjau jokio kriminalinio įrašo. Sistema mane surado!!! Tik vėliau supratau, kad žaidžiau su ugnimi ! Aš norėčiau jūsų ponia atsiprašyti už tas bemieges naktis. Visi mes ne angelai, deja…
Padėjau ne kartą ir vienam vaikinui kuris gynė Lietuvos (ir NATO) interesus Kosove. Jis ten taiką palaikė!!! Kasdieną rizikuodamas gauti kulką į kaktą, Labai rami vieta tuo metu buvo ten, anot žiniasklaidos, nes konfliktas jau buvo užgesęs. Pasaulio akyse-taip, bet ne kosovarų ir serbų kasdienybėje. Taigi grįžta taikdarys namo išsiilgęs artimųjų, merginų, viso to civilinio gyvenimo, o jį dėstytojai spaudžia, kad sudarytų maršrutą po Lietuvą. Ar jis turėjo tada tam laiko ?
Kaip ir kiekvieną pavasarį, atitinkamam studentų kontingentui – paskutiniojo kurso – ateina lemiamas metas, paskutinis mūšis įrodyti, kad esi vertas to popiergalio!!! Tikras darbymetis tokiems rašeivoms, intelektualinėms prostitutėms, kaip aš. Žmonės netgi iš Vokietijos grįžta, kad pabaigtų Kolegiją. Lanksti gi ta mūsų švietimo sistema !!! Du kartus per metus išsilaiko sesijas, po to atgal pas vokiečius, kitais metais vėl tas pats. Žodžiu aš buvau geras žmogus, kuris nemokėjo pasakyti NE. Ir padėjau stropiai studentei baigti mokslus.
Tuo metu kaip sakant man ir vietinių klientų netrūko. Kaip žinote sako - batsiuvys be batų !!! Gelbėjau žmones, o savasis diplominis man buvo trečioje vietoje. Neturėjau aš tuomet kompiuterio tad basčiausi visur kaip benamis. Paromis sedėdavau prie kompiuterio studentų atstovybėje, ten buvo mano namai, aš buvau jų šeimininkas. Prisimenu tas bemieges naktis užsipirkdavau studentiško pašaro – batono, dešrelių ir greito paruošimo sriubų. Šitų sriubų negaliu pakęsti, atsivalgiau savo. Pamenu terminai spaudė, reikėjo dirbti, po blatu buvau gavęs bilietus į teatrą. Spjoviau į viską ir nuėjau pasižiūrėti gastroliuojančio Klaipėdos dramos teatro spektaklio. Išeinu lauk gavęs gerą katarsio dozę, pavasaris man alsuoja į krūtinę, visi džiaugiasi šiltu penktadienio vakaru, o aš sliūkinu į savo urvą toliau rašyti. Kai atsibosdavo kolegijos sienos ir norėdavosi normalaus maisto – persikraustydavau pas pusbrolį. Ten naktimis mirkdavau prie kompo, mažius labai pykdavo. Bet man neseniai pasakė, kad jis viską supranta dabar !!!
Pamenu AK manęs paprašė jam parašyti baigiamąjį darbą. Aš be jokių dvejonių atsakiau jam, nes žinojau kad tai reikštų mūsų draugystės pabaigą. Nes neduok Di, kur nors susimausi !!! Taigi jis paprašė vienos mergelkos parašyti. Kas iš to gavosi ? Verta gero anekdoto istorija, nors tuo metu stresas nevieną tūkstantį nervinių ląstelių jam suėdė. Važiavome iš Vilniaus, lėkėme autostrada ir jis man davė paskaityti tą šedevrą. Tai buvo tikrų tikriausia Kosminė opera, kavos tirščių analizė. Grįžome į Sun City‘į. Viskio stiklas, įsitaisiau prie monitoriaus ir aš kaip koks chirurgas pradėjau pjaustyti pūliuojantį kūną. Man pavyko iš Frankenšteino padaryti Žmogų. Žinoma buvo atlikta ne viena operacija, bet man pavyko išgelbėti žmogų. Žodžiu iš totalaus šūdo išspaudžiau vašką!!! O kas nutiko su ta mergelka?  Nuo to laiko - jie negali vienas kito pernešti kaip šuo katės.
Moralas paprastas – niekada nerašyk draugui už pinigus, jei žinoma nori išsaugoti draugystę, be to tai ir finansiškai nenaudinga, visuomet bus taikomos nuolaidos. Kaip sakoma jei ką darai, daryk gerai, daryk su meile, kad nebūtų gėda pažiūrėti žmogui į akis.
Baigus man rašeivos karjerą Lietuvoje, išvykau į Didžiąją Britaniją. Bet ir ten, kalvotajame Velse mane jie, klientai surado. Žmogus turbūt persigalvojo dėl diplominio, kai suma buvo paminėta svarais. Netgi grįžus namo atostogoms, gaunu užsakymų. Paskutinį sykį rašiau savo malonumui apie emigracijos pliusus ir minusus. Taigi tai buvo nemokamos mano paslaugos. Nedulkink savo draugų !!!
Kai kas turbūt galvoja, kad amoralu yra pirkti kursinius, diplominius darbus. Bet gerbiamieji, ne kiekvienas iš mūsų gali būti statybininku, astronomu, teisininku ar matematiku. Ne kiekvienas ir sugeba mokytis ar kurti, bet visiems reikia to popiergalio ir viskas. Kad gautum bet kokį darbą !!! Pasižiūrėkite, kiek absolventų dirba pagal specialybę… fizinio lavinimo mokytojas – degalinės kasininkas, lituanistė – administratorė ir t.t.
Ir visa tai aš dariau ne vardan pinigų (taip finansinė nauda buvo svari, palyginus su ta vargana stipendija), bet man patiko pats kūrybos procesas. Aš padėjau ne vienam studentui sunkiu momentu. Ar kam nors kyla klausimas dėl moralinio šio verslo aspekto ?
Tad būkime žmogiški – kai tu jauna dirbanti mama su dviem mažamečiais vaikais, tolimųjų reisų vairuotojas, karys atliekantis pareigą savo šaliai, galbūt tau tiesiog fiziškai nėrą jokių galimybių parašyti vieną ar kitą darbą. Prisiminkite savo artimuosius, neteisk ir nebusi teisiamas…

Rodyk draugams

Vestminsterio Abatija. [Iš serijos: Pasivaikščiojimai po Londoną]

Penktadienis. 15:00. Bigbenas muša savo laiką, o aš sėdžiu ir pietauju Parlamento aikštėj, kokia ten aikštė - paprasčiausias skverelis. Mąstau kur čia nuplaukus, galbūt į Akvariumą, o gal į Britų muziejų.

Bet staiga mano dėmesį patraukia Dievo karys, pilku apdaru, kaip šis švininis Londono dangus, vešlia juoda lyg smala barzda, neplautais džinsais ir ne vieną tūkstantį mylių nužygiuotais kerzais. Jis maršrutuoja pievele nuo vieno krašto iki kito ir garsiai pamokslauja nematomai auditorijai. Jis skelbia Tiesą apie Vakarų godumą ir ištvirkimą, apie žmones žudomus Irake ir Afganistane. Todėl teisuolis renkasi Islamą ir kviečia prisijungti… Bet tiradą, nutraukia pasirodęs vienišas policajus sėlinantis link jo. Pamokslautojas neša kudašių per lauką link parlamento. Išvada tokia, nors Didžiojoj Britanijoj ir  demokratija, nereikėjo žmogėnui pamiršti, kad ten ne Hyde parkas,kur gali išrėkti savo Tiesą. Čia ne valia gąsdinti taikių turistų, demokratijos ryklių - Disraelio ir Čerčilio pašonėje. Kaip šiam personažui būtų pasibaigę Lietuvoje, net nereikia ir klausti, o apie Rusiją patylėsiu…

Aš sedžiu pačioje Vestminsterio Abatijos pašonėj, tad nutariu ten ir apsilankyti. Vienas iš šventovės  darbuotojų man maloniai praneša, kad liko 2 minutės iki paskutinio vizito. Prie kasos sėdi Agnė, aš padėkoju už bilietą gimtąja kalba, o ji tik nebyliai nusišypso, nes pašonėje stovi jos bosas. Praverus abatijos duris, šis anglas man pasako: ‚Prašom‘. Tad neveltui čia lietuviai dirba J

Įžengiu į Britanijos monarchų kapinyną. Pasiimu audiogidą, salės darbuotojas, mano prašymu nustato rusų kalbą, nes lietuvių jie gi neturi. Noriu pabūti tikru turistu !

Stoviu Abatijos širdyje. Audiogidės balsas man čiulba apie nuostabų altorių : nepakartojamą Paskutinės Vakarienės mozaiką ir apie žvakides, kurios buvo nupirktos XVII amžiuje, vienai merginai palikus testamentu savo pinigus. Bet prieš mano akis tik drobė su visomis tomis grožybėmis. Geras tas daiktas radijas, kaip pagalvoji netgi ir XXI amžiuje. Ant kilimo atplaišų su siurbliais dūzgia restauratorės, labiau primenančios valytojas. Šis darbas turi būti padarytas atsakingai, ateinančiomis kartoms, antraip turistai neturės kur akių paganyti.

Sekdamas instrukcijas užmetu akį į chorą ir greitai lekiu prie kito objekto. Audiogidė man maloniai papasakoja apie karaliaus Edvardo Nuodėmklausio šventovę (kurią jam ištaisė jo garbintojas Henrikas III). Edvardas  buvo šaunus vyrukas ir po mirties tavo šventuoju. Tai jis pastatė pirmąją mūro Abatiją čia apie 1045 - 1050, kaip sakant savo kapavietę, nes norėjo čia save pasilaidoti. Bet vargšo šventojo karaliaus kaulai, keičiantis režimams, buvo perkelti ir vėl grąžinti (kaip Lietuvoj, kokia Gegužės 1-oji) į savo vietą. Bet mums mirtingiems turistams šios šventovės vartai uždaryti, todėl sliūkinu toliau…

Vedamas audiogidės pasiekiu Henriko VII žmonos koplyčią. Henris irgi buvo šaunus vaikinas - kažkadais (1471 m. kam įdomu) jam teko bėgti į Bretanę, aišku ne iš gero gyvenimo, o dėl savo svajonės - vieną dieną tapti karaliumi. Atsibodo jam sedėti ten, bandė sugrįžti ir  pasiimti savo  Angliją, bet buvo konkurentų išaiškintas. Vėl teko bėgti, sedėdamas prancūzų užantyje, deramai pasiruošė - surinko gera ‚chebra‘ (prancūzus ir narsiuosius škotus, bei valai šį kart neatsisakė padėti). Antras kartas jam nemelavo ir jis galiausiai sėkmingai grįžo. Kaip geras tų laikų vadybininkas - skerdė aristokratus - konkurentus, pretendentus į karūną, siekė karaliaus karjeros ir žinoma pasiekė. Ką padarysi buvo tokie laikai, tikriausiai tokie pat kaip ir šiandien.

Daug gerų darbų tas Henris nuveikė: ‚sutaikė‘ amžinai besivaidijančius rožių klanus - jorkus ir lankasterius (a la montekius ir kapulečius), kėlė ekonomiką, užmezginėjo naudingus ryšius su užsienio partneriais (lovos reikalai viduramžių pasaulyje lemdavo šalių likimus ). Nuoširdžiai kovojo su korupcija savo valdomoje karalystėje, bet ir pats pasimirė ne bėdžiumi, palikęs mūsų laikų pinigais visus 648 milijonus svarų sterlingų. Taigi savo išlaidomis įrengė šį nuostabų viduramžių šedevrą. Koks tai tūlas Džonas Lelandas 1545 m. pasakė, kad tai ‘stebuklas ant viso svieto‘. Savo grožiu pavergia fantastiškai išpuošti koplyčios skliautai, o kur dar ‚išsislapstę‘ 95 šventieji J Bet mane sužavėjo kažkokių tai aristokratų mauzoliejus - su keturiais juodais obeliskais, po kuriais po keturias kaukolės stukso. Pagalvoju, kaip simboliška, nes mano kuprinėj šiuo metu guli Remarko ”Juodasis Obeliskas”.  Rytiniame kampe apžiūriu Karališkųjų Oro pajėgų koplytėlę, ji skirta tiems kurie padėjo savo galvas su naciais Mūšyje už Britaniją. Tinkama vieta pagerbti tiems, kurie kovojo su agresoriais.

 

Rodyk draugams