BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

ŽMOGUS, KURIS NORĖJO TAPTI RAŠYTOJU

Pradarau, kambario numeris 23 duris… į mane driokstėli dvoko kvapas, lyg čia būtų pastipę pora šunų,vos gaudau orą. Praskleidžiu užuolaidas parudavusias nuo tūkstančių cigarečių dūmų. Langas vos praviras, bandau praverti plačiau – misija neįmanoma, ką gi teks susitaikyti su šia situacija. Atremiu fotelį į duris, kad gaučiau didesnę šviežio oro dozę. Šis sedėjimo įrenginys tikra šiukšlyno pažiba – nuklotas riebiomis kavos dėmėmis ir tabako pelenų sluoksniu.

Oi, pamiršau prisistatyti – aš Simas, britų vadinamas tiesiog Saimonu. Jau metai, kaip gyvenu rytų Londone su nauja tapatybe. Nenoromis, bet teko susitaikyti su nauju savo anglosaksišku vardu. Iš pradžių vis bandžiau kovoti, kartodamas, kad aš Simas, o ne koks tai Saimonas. Pamačiau, kad tai beviltiška, teko nusileisti žaidimo taisyklėms. Britų gomuriuj labai sunku sugromulioti egzotiškus vardus.  Man 19 metų. Aš ekonominis pabėgelis. Mūsų čia tūkstančiai  New Ham’e, kur alsuoja rytų Azija ir rytų Europa drauge.

Mano ausyse skamba  šventoji Nirvana. Grupė kuri pakeitė vakariečių supratimą apie Palaimą kaip ją vadina Rytuose. Ėmuosi darbo, aš gi valytojas… psichine negalią turinčių žmonių prieglaudoje. Džekas, šios įstaigos vadovas, davė nurodymą – IŠMESTI VISKĄ, ABSOLIUČIAI VISKĄ !!! Viršininko nurodymas yra įsakymas. Nuo plačios palangės pradedu nurinkinėti šlamštą. Šimtą metų neplautos lėkštės, puodukai su juose prikibusiomis nuorūkomis ir maisto likučiais, keliauja tiesiai į juodą šiukšlių maišą. Šaukstai, šaukšteliai, šakutės, peiliai taip pat atsiduria ten pat. Paimu gimtadienio atvirutę, kurioje parašyta : “Brangus sūnau, deja šiais metais negalėsiu tavęs aplankyti Londone, “sustreikavo” sveikata. Gero penkiasdešimtojo gimtadienio, mama”. Mano valytojo ranka nesudreba ir šis sentimentalus popieriaus gabalas nuplazda, paskui kitas šiukšles.  Fotografijos  rėmeliuose, kurioje šypsososi juodaodė apkūni moteriškė, ištinka toks pats likimas. Ta moteris, tai Diana – Džono buvusio šio kambario gyventojo žmona.

Ach, Džonas… Pamenu vieną rugsėjo vakarą, sedėdamas ant sofos foje jis  šeip sau paklausė: “Ar aš vedęs ar turiu vaikų?”. Atsakiau, kad neturiu – aš dar juk jaunas. Nusišypsojo ir  prisipažino, kad jis turįs žmoną ir dvylikos metų sūnų, kuriuo be galo didžiuojasi, nes jis seka tėvo pėdomis ir padoriai jau brazdina gitara. Pagalvojau, vėl žmogelis klėjoja, mat dieną prieš  jis nesustodamas deklaravo: “Aš Džonas Smitas – Pasaulio karalius, man niekas nerūpi ir eikite visi velniop”. Abejodamas paklausiau seselės  ar tai tiesa?  Ir ji patvirtino šį faktą. Jo žmona taip pat glaudžiasi panašioje įstaigoje.  Taip tada  prieš devynius mėnesiusprasidėjo mūsų keista draugystė. Per tą laiką, jo sąmonės mėnulio užtėmimai, dar kartojosi ne kartą…

Jis vienas iš nedaugelio šios prieglaudos gyventojų sugebėdavo ištarti mano vardą taisyklingai. Galbūt  ir dėl to gerbiau jį. Mus vienijo muzika – John Lennon, Leonard Cohen, Johny Cash  ir  Queen. Mus vienijo literatūra. Mus vienijo menas. Mus vienijo ką žmonės aplamai vadina kultūra.

Pamenu vienąkart, prieš baigiantis darbui,sedėdamas foje šlamščiau sumuštinį ir skaičiau knygą.  Priėjo Džonas ir  paklausė: Ką skaitai ? Sakau: “Stepių Vilką”. O tai nuostabi knyga atšovė jis man ir paatviravo: “Kartais jaučiuosi lyg pats būčiau tas Stepių vilkas, su HH mane sieja begalinė meilė muzikai“.

Nuo to laiko prasidėjo mūsų kultūriniai vakarai.  Kol aš valydavau mažąją virtuvėlę sujungta su foje – visą tą jovalą, ką palikdavo nuo pietų dvidešimt didelių vaikų, kurie vieną dieną vėl turi grįžti į visuomenę. Deja, tik vienetam šviečia ši siekiamybė. Džonas su manim kalbėjosi apie rašytojus,muzikantus, dailininkus. Jis minėjo, kad savo kambaryje turi nemažai knygų.

Jis žavėjosi Dostojevskiu, deja negalėjau padiskutuoti apie šį klasiką, nes nesu jo skaitęs.  Tad teko pasakyti, kad jis kilęs iš lietuvių bajorų šeimos. Ir keliomis istorinėmis nuotrupomis…

Po kriaukle pūpso kalnas aitriai smirdinčių nešvarių skudurų:  kelnės, marškinėliai, megztiniai,striukės, kojinės – neplautų nuo biblinių laikų, kuriuos, be skrupulų  sukompostuoju į juodus maišus. Nukasęs šį materialųjį sluoksnį, randu kultūrinį. Prieš mano akis nesuskaičiuojama galybė Rolling Stones žurnalų, griebiu juos rankomis, kaip kokius rudenio lapusir kraunu į maišus. Po ranka pakliuna stori A4 formato sąsiuviniai. Paimu vieną iš jų, pradedu vartyti  - jame Džono ranka surašyti dainų tekstai su akordais: Pink Floyd “The Wall”, John Lennon “Imagine”…

Pamenu su Džonu apie Lenoną galėjompliurpti valandų valandas, bet taip niekada nenutikdavo, nes man reikėdavo susikrauti savo valymo priemones ir žygiuoti dirbti į kitus aukštus.

Nurenku patalus, neplautus jau visą amžinybę, kurie keliauja į šiukšlių maišą. Po lova randu – lobį, daugelis paauglių tik galėtų pasvajoti apie šį aukso fondą – šimtus porno žurnalų. Juodosios Rubenso  matronos, azijietes ir baltaodės išdidžiai demonstruoja savo  rožines vulvas, kišdamosios viską kas telpa, ten  kur saulė nešviečia. Štai viena blondinė milijonierė pornožvaigždė džiugiai praneša : “MANO VYRAS –NEPAVYDI, NES AŠ NEBESIFILMUOJU SU VYRAIS, TIK LESBIETIŠKOSE SCENOSE”.  Žodžiu nieko nauja, ko nebūtų dariusios XIX  a. Prancūzijos kurtizanės, Japonijos geišos ar mūsų laikų elitinės pupytės. Pasijaučiu lyg puritoniška motina valanti paauglio  kambarį, deja šiam gyventojui ne penkiolika, o penkiasdešimt.

Ir štai po viso to blizgaus glamūrinio porno šlamšto randu tai, kas man suspaudžia širdį, nes reikės išmesti lauk.Niekas nesiginčys, kad knygos – tai žmonijos šviesa. Kažkada džiuginusios Džono akis ir buvęs tikras malonumas paimti į rankas, jos tapo makulatūra, už kurios surinkimą tarybinis pionierius būtų gavęs ordiną.

Mano rankose apipilta neaiškios kilmės gėralu  Keruako “Kelyje”, knyga kuria žaviuosi nuo žalios paauglystės laikų.  Tai klasikinis variantas, kurį teko skaityti keletą kartų–  ne originalo kalba. Trečiasyk  perskaičiau ir  originalųjį ritinį – autentišką nepolitkorektišką vientisą tekstą, kuriame Keruakas nevyniojo žodžių į vatą. Amerikietiškos cenzūros dėka autorius buvo priverstas tapti Selu Paradaisu, bet ir tai nesutrukdė, šiai knygai tapti kultine, kuria žavisi ne vienos kartos jaunuoliai jau daugiau nei penkiasdešimt metų. Pamenu, dar prieš savaitę Džonui rekomendavau nueiti į kiną ir pasižiūrėti  knygos ekranizacijos, bet jam tas buvo ne motais – jis vėl buvo savo tamsiojoj mėnulio pusėj. Sedėdamas ant sofos foje  monotoniškai murmėjo sau: “AŠ BALZEBUBAS”. Tokiais atvejais aš palikdavau jį ramybėje su savo demonais !

Iš prisiminimų grįžtu į realybę, po tuščiomis pupelių skardinėmis negarbingai vartaliojasi  Džordžo Orvelo “1984”. Pupelės buvo mėgstamiausias Džono valgis. O gal ir ne, kaip jis man sakė tai bėdžių maistas– pigiausia ką galima nusipirkti. Jis nesivargindavo jų net pasišildyti. Kabindavosu šaukštu šaltas, per barzdą jam to surogato syvai varvėjo. Kasu toliau kultūrinį sluoksnį, atrasdamas kitus britų klasikus: O.Vaildo “Doriano Grejaus portretą”, Šekspyro sonetus ir dar keleta man nežinomų autorių kūrinių. Pasijaučiu tikru nacistu, kurie maitino ugnį knygomis, tik aš bibliotininkės sūnus, jas kraunu į šiukšlių maišus.

Atidarau spintą – mano nuostabai ji švari ir beveik tuščia, tik kelios vienišos pakabos kabo. Ant viršutinės lentynos randu storą juodą knygą, pagriebiu ją – tai Koranas, arabų-anglų kalbomis. Man nekyla ranka jo išmesti, nors nesu nei islamo gerbėjas, nei kitos religijos išpažinėjas. Knyga nekeliauja šiukšlių maišan,  nes žinau kam jį padovanosiu. Mano nuojauta neapgauna, kai ją įteikiu rusvabarzdžiui  Šeichui Muhamedui Ali veide išvystu plačią šypseną. Kažkada šis prieglaudos gyventojas vadinosi Patriku Džonsonu, bet tas buvo seniai prieš atrandant Alachą. Atsivertėliai į Islamą, nežinau kodėl mėgsta pasirinkti šį vardą, galbūt aklai kopijuoja Kasiju Klėju ?

Kartais Džonas paprašydavo tabako, pavaišindavau kai nematydavo kiti prieglaudos gyventojai, nes jie kaip skėriai gali užpulti minkštaširdį darbuotoją. Šios įstaigos vadovybė netoleruoja tokio elgesio.Gavęs tabokos šėtoniškai nusikvatodavo, padėkotavo ir drebančiomis rankomis, parudusiais pirštais susisukdavo suktinaitę. Ir jau norėdavo užsipešti sau dūmą, kaip senais gerais laikais, bet tekdavo išvaryti draugelį laukan lyg šunį – lietus ar sniegas, taisyklės galioja beveik visoje ES – nerūkymo zona viešojoj erdvėj.

Nutaikęs progą prasmukdavau, kaip koks mokyklinukas parūkyti kartu į kiemelį. Jis buvo labiau išprusęs nei statistinis britas. Šeima įpareigojo. Džonas man pasakė, kad jo brolis profesoriauja viename iš Kembridžo koledžų, deja jie retai   matosi. O štai jis sūnus palaidūnas apsistojo Londone. Jis atvažiavo į sostinę  prieš daugiaunei 30 metų  iš Braitono. Džonas pradėjo dirbti įrašų studijoj, pasinėrė į rock n rolą – kūnu ir siela. Jis paatviravo,kad tais laikais bandė rašyti knygą apie atvykėlio provincialo gyvenimą megapolyje. Džonas norėjo tapti rašytoju. Jis man ištarė pirmają knygos frazę:„Londonai aš čia, atvažiavau tavęs užkariauti“… Skamba banalokai. Kai paklausiau, kas atsitiko su knyga. Jis pasakė, ją suvalgė hedonistinis jaunystės kvaitulys. Aštuoniolikinis vaikis  pasinėrė į narko ir alko bachanalijas, kurios tęsėsi metų metus. Gyvenimo planai buvo atidėliojami rytojui, kol galų gale rytojai nebeteko prasmės. Nuo tokio šėtoniško tempo teko atgulti į psichuškę. Netinkami gydytojų priskirti medikamentai, jį pataisė – nepagydomai. Ir dabar jis sėdičia kaip koks Nyčė pupelėmis aplipusia vešlia barzda, mokėdamas už siautulingaspraėjusias dienas ir naktis.

Pagriebiu prie spintos styrantį juodą gitaros medžiaginį futliarą ir lyg kokią gyvatę sukišu į paskutinį maišą, užrišu, viskas baigta ! Nusižliaugiu prakaitą lašantį nuo kaktos.  11 šiukšlių maišų koridoriuje rikiuojasi prie  durų. Visas dainiaus gyvenimas – supakuotas !!! Ir paruoštas būti išmestas į Nebūtį.

Džonas buvo perkeltas (žinoma abipusiu sutikimu) į kitą vietą, galbūt geresnę… Jis  užsibuvo per ilgai, net penkerius metus ! Gyventojai čia nuolatos perkelinėjami iš vienosinstitucijos į kitą, kad neužsibūtų – nesuaugtų su vieta, kad vyktų cirkuliacija. Kad jie nesijaustų čia kaip namuose ar kalėjime…

Džonas Smitas paliko visa savo užgyventą turtą.

Jis išėjo iš čia pasiėmęs tik gitarą,žmogus kuris norėjo tapti rašytoju…

@iris

2013.06.13

1  HH– Haris Haleris, H.Hesės romano „Stepių vilkas“ pagrindinis herojus

2 Kasijus Klėjus – boksininkas, pasauliuj geriau žinomas, kaipMuhamedas Ali

Rodyk draugams