BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

L @ I Š K @ I


Mes kiekvienas rašome laiškus, vieni dažniau, kiti rečiau. Vieni rašo ilgus lyg apsakymus, kiti apsiriboja - dviem eilutėmis, bet kiekvienam malonu juos gauti. Mūsų dienomis popierinius laiškus negrįžtamai genocidiškai naikina elektroniniai. Jie pasiekia tave - šviesos greičiu, kur tu bebūtum - tualete, traukinyj ar parduotuvėje, jei tavo kišenėj pūpso telefonas prijungtas prie pasaulinio voratinklio.  Taip nužudomas laukimo džiaugsmas ir prisilietimo malonumas ! Aš priklausau tiems dinozaurams, kurie vis dar rašo ant popieriaus, deja kaip ir dauguma vis rečiau… Noriu prisiminti tuos laikus, kai Internetas, mums buvo tik mokslinės fantastikos vaisius ir mano donkichotišką popierinę kovą pralaimima prieš virtualybę.

Vaikystėje ir paauglystėje per kiekvienas atostogas  - rudenį, žiemą, pavasarį ir vasarą - būdavau ištremiamas į kaimą, kuriame sutikau nuostabius draugus. Vienas iš jų NK vaikystėje mane bandė įtraukti į knygų pasaulį, deja tuometu nesėkmingai. Man buvo įdomiau klausytis jo perpasakojamų knygų istorijų, nei pačiam jas griaužti, juk ir taip buvo ką veikti: lakstyti su dviračiu, klaidžioti po miškus ar nerūpestingai leisti dienas prie tvenkinio ar upės. Paauglystėj mes kaimo vaikėzai žavėjomes juo, nes NK turėjo ypatinga talentą - jis rašė laiškus … merginoms.  Vasarą sutikdavau jį  apie antrą valandą po pietų , prie pašto dežės, kuri priminė pakabinamą medinę lentyną su dvyliką stalčių. Aš eidavau paimti močiutės laikraščių, o jis  laiškų nuo  savo merginų. Jis buvo tikras profas - sulaukęs palankaus atsakymo, jis išsidangindavo į kokį nors Lietuvos užkampį. O po to grįžęs pasakodavo savo nuotykius ir mes išsižioje klausydavomės jo istorijų. Mus jaunesnius, mokė savo magijos paslapčių  - kokius epitetus dėti, apie ką rayti, nes buvo apsiskaitęs vaikis. Tuo metu nesusigundžiau, jo pamokomis, nes turėjau savo draugę užsenietę…

O viskas prasidėjo aštuntoje klasėje, kai ką tik iškepta  anglų kalbos mokytoja - vakarykštė studentė,  vienos pamokos metu paklausė : “Vaikai kas norite susirašynėti su užseniečiais ? Parašykite apie save ir duokite man savo adresus”.  Daviau savajį, nors su anglų kalba man sekėsi tikrai neįspūdingai. Tais laikais, tai buvo verslas -  žmonės pardavinėdavo užseniečių adresus. Pamenu vieno tokio laimingojo pokalbį fotoateljė, jis ten užsuko specialiai, kad nusifotografuotu - visame gražume, juk užseniečiuj negali siųsti bet kokio šlamšto !!!  O aš sedėjau ir žaliavau iš pavydo, kad man taip. Laikas bėgo, net pamiršau apie tai. Ir štai po metų, aš sulaukiau laiško, kaip žaibo iš giedro dangaus. Man parašė mergina iš Baskijos, tuomet sužinojau, kad Ispanijoje ne tik ispanai gyvena, mums per geografijos pamokas žinoma niekas to nemokė. Iš jos sužinojau, kas yra ETA¹ ir kad kiekviena tauta nori pati valdyti savo kraštą. Ji didžiavosi būdama baske.  Laiškai ateidavo kas mėnesį, kartais dar rečiau, kaip kokiame XIX amžiuje lyg iš kokios tai Amerikos. Jie atplaukdavo ar atbildėdavo traukiniais ( tik ne oru !!! )  su 60 -ties senųjų gerųjų infliacinių Ispaniškų pesetų pašto ženklais.  Nuo  voko į mane visada žvelgdavo (skirtingų atspalvių - pamėlęs, pažaliavęs ar surūdyjęs)  kaip ir dera kiekvienai karalystei  - persona numeris vienas  : Juan Carlos I -asis².  Laukdavau tų laiškų, kaip vaikai Kalėdų senelio, tai būdavo tikras stebuklas - ryšys su kitu pasauliu, tokiu tolimu ir nepasiekiamu, kaip Mėnulis.  Tuomet aš juos šifruodavau - pasiėmęs žodyną ir pragariškomis pastangomis raitydavau atsakymą. Aišku priveldamas aibes sintaksinių klaidų, ji buvo stropesnė rašytoja (dabar skaitydamas, randu jos mažas, kaip skruzdės klaideles).  Mes pasidalindavome geografinėmis žiniomis, asmeninio gyvenimo peripetijomis ir kas labai svarbu kiekvienam paaugliuj - muzikiniais skoniais. Tais dinozauriniais laikais klausiau saldžiojo popso : Ace of Base, 2 Unlimited, Dr Alban ir panašių asų. Ji sunkesnės artilerijos, tokių kaip Greenday, o tadais  visi rokeriai man buvo tipiški narkomanai. Žinoma aš nenumaniau, kad po 14 metų aš linguosiu galvą kartu su jais. Laikas keičia mus neišvengiamai !

Kuomet baigiasi žalioji paauglystė, vyrai išeina į karą. Ach taip buvo  laikai, kai mūsų šaunioji Krašto apsaugos ministeriją šienaudavo jaunuolius į savo glėbį. Kas nepasislėpdavo universitetuose ar kitose mokymo įstaigose  bei nepasidarydavo nepataisomais   ligoniais (dažniausiai psichiniais) - eidavo atlikti pareigą Tėvynei. Faktiškai nebuvo jokios alternatyvos atsidėkoti savo šaliai, kad joje gimei.  Labiausiai būdavo šukuojami kaimai !  Taigi mano vaikystės draugai, vienas po kito iškėliavo ragauti kareiviškos košės.  Aš baltarankis miesčionis, karta grįžau per žiemos atostogas į  savo gimtąjį kaimą. Taigi vietiniai ir vasaros emigrantai susirinkome pas NK, paminėti  ką tik praėjusių Naujųjų metų. Kaip ir šiltais vasaros vakarais,  vėl sukosi ugninio vandens buteliai, tiesa pasakius dinamitinio  - velniai žino iš kokio langų valiklio ar kitos nenustatytos substancijos tas gėralas buvo išvarytas. Magnetofone sukosi 90 -tųjų muzika. Tarp mūsų nebuvo tik vieno personažo - Bladės. Ir tuomet man gimė palaiminga mintis - parašyti kolektyvinį laišką mūsų draugui. Namų šeimininkas parūpino tušinuką ir popieriaus, kurio visada turėdavo. Laiškas, kaip ir taurelė sukosi ratu. Kiekvienas iš mūsų: merginos ir vaikinai,  dalinomės savo džiaugsmais  (kas su kuo ir ką nuveikė)  balto popieriaus erdvėj.  Vieni rašė daugiau, kiti mažiau, bet nei vienas neliko nuošalyj  !  Atlikęs pareigą Tėvynei, Bladė grįžo į gimtąjį kaimą. Jis mums papasakojo, kad jam suspaudė širdį, gavus šį laišką ir parodydamas savo ištikimybę mums - parodė  mūsų rašytas raides.

Kai kaimo vaikinai liedavo prakaitą kariuomenėje, miesčionys lėkdavo į mokslus. Mano draugas DL  išrūko į Vilnių. Mūsų susitikimai būdavo reti,  reti ir telefoniniai pokalbiai iš taksofono būdelių.  Mobilius telefonus tada turėjo tik ponai verslininkai, o sms’ai dar nebuvo gimę ant šio svieto (bent jau Lietuvoje).  Aš su kitu draugeliu ŠA (vienu iš mūsų trijų muškietininkų)  parašėme laišką  tremtiniuj.  Pasveikinome jį su gimtadieniu , nepamiršome ir atvirutės prikabinti.  DL atsiuntė man atsakomąjį laišką. Jis aprašinėjo studentiško gyvenimo bendrabutyje  rafinuotas subtylybes ir santykius su merginomis, kaip sutiko savo gimtadienį 19 -tą. Kiek mums tada iki pilnos laimės tereikėjo ? 3 butelių alaus  !!!   Tą naktį DL sargavo ir užmušinėdamas laiką pylė mums laišką. Vartė rusišką porno laikraštpalaikį ”SPEED”, jo kalba sukosi apie svarbiausią dalyką pasaulyje, kurio reikia jaunam organizmui  - seksą. Jis su tušinuku išgręmžė porą nuotraukų, kurias mums įdėjo į laišką. DL nepamiršo parašyti ir apie tyrą meilę, kaip jis pasiilgo vienos mūsų gimtinės merginos. Ir ach, kaip naiviai tikėjosi su ja pradėti vėl draugauti, kai jis grįš namo atostogoms, po košmariškai alinančios sesijos, laikydamas rankose vairuotojo pažymėjimą. Šis laiškas man primena nekaltą paauglišką manifestą, kuomet mes pradedame žengti  pirmus  savarankiškus žingsnius. Kuomet mes nesame suvaryti sistemos, esame godūs pažinimui, o ne socialiniam statusui.

Popierius išlaiko Atmintį  !  Štai ką atkasiau viename iš savo dienoraščių, kuomet aš pirmą kartą lankiausi Estijoje . Tas nutiko, prieš mūsų erą  Lapkričio 12- tąją, Taline prie Baltijos jūros kranto, šiuos įspūdžius aprašiau po poros dienų :

” …  apie : ”ATSISVEIKINIMO LAIŠKĄ”. Ši COOL idėja buvo mano. Taigi paprašiau chebros - popieriaus. Parašėm vieną textą angliškai, kitą по русскому. Surašėm savo adresus, palinkėjimus bei pageidavimus. Sumetėm lietuviškų centų, 1 EEK (Estijos kroną), lietuviškų telefono kortelių. & sukrovėm  ”visą savo turtą” į 2 l. plastmasinį limonado butelį. Mėginom sumesti į stiklinį, tačiau neturėjom su kuo jį užkišti. Taigi šio laiško butelyje likimas neaiškus. Mums lieka tik hipotezės :  Gal jį ras paplūdymio valytojas. O gal įsimylėjelių porelė, o gal cool mergička, kuri man parašys. Gal jis nukeliaus tiesiai į šiukšlyną, kaip paprasčiausia šiukšlė ir mirs mūsų žodžiai tarp dvokiančių atliekų. Žinoma norisi tikėti, kad jis papuls į geras rankas. Ir mus pasieks žinia apie tai, kad mūsų ”tylų šauksmą” išgirdo kažkas. Ir atsiliepė į jį. ”  Taigi ši mūsų naivus šauksmas tyruose, taip ir liko niekieno neišgirstas. Kita kartą vėl pakartojau šią akciją. Vieną vasaros dieną, žygiuodamas per tiltą Papilėje, numečiau analogišką butelį į Ventos upę, su tuo pačiu naiviu tikėjimu. Kad jis išplauks į Baltijos jūrą, o gal užtrigs Latvijoj…  Atsakymas žinoma ir vėl neatskriejo bumerangu, Kapitono Granto³ žodžiai nepasiekė jo vaikų… O gal tai buvo tik eilinis gamtos šiukšlinimas ?

Tais laikais, prieš visuotinę internetizaciją, XX amžiaus pabaigoje, įvairiuose žurnaluose ir laikraščiuose vis dar  mirgėte mirgėjo žmonių skelbimai - degančių noru susirašynėti.  Viename iš jų pamačiau mane suintrigavusį skelbimą ir nutariau parašyti laišką. Niekas nebuvo garantuotas, kad į tai bus atrašyta, nes kaip dažnai nutikdavo, kad tie laiškai nusėsdavo šiukšliadėžėse.  Aš sulaukiau atsakymo, kuris mane maloniai nustebino. Tai buvo tikras meno kūrinys - iliustruotas su kaligrafiškai iškaltomis raidėmis ant balto popieriaus lapo. Raidės turėjo savo šriftą, kurį reikėjo iššifruoti. Netgi klaidos buvo meniškai retušuotos. Laiškus, kuriuos gaudavau nuo E  visada reikėdavo vartyti, sukinėti - jų nebuvo įmanoma perskaityti normaliu būdu. Vienas iš jų buvo kaip spiralinis labirintas, kurį skaičiau, sukinėdamas lyg plokštelę. Jie visada būdavo sulankstyti lyg origamiai. Tikri modernistiniai - epistoliniai meno kūriniai. Aš mačiau, kiek žmogus įdėdavo meilės ir pastangų. Paradoksas, mes gyvenome vienas nuo kito už poros kvartalų, o susirašynėdavome laiškais. Tik tikri bepročiai tai galėjo daryti !!!

Kai Lietuvoje prasidėjo  internetinė era - ant kiekvieno kampo išdygo lyg grybai, internetinės kavinės, kuriose vargiai galėjai gauti kavos.  Jaunimėlis užplūdo jas - vieni sirgo mirc’u kiti naktis palaidydavo bežaisdami šaudykles, užrakinti ”kompiaškėse”, liurlindami alų. Aš taip pat tapau modernus - atsidariau savo paštadėžę -  zaliasiszmogus@……lt, kurią užrakinau 14 raidžių kombinacija, lyg kokią valstybinę paslaptį, kad visokie ten hakeriai jos nenulaužtu. Neseniai ją patikrinau ir supratau, kad ji surūdyjo.  Po kiek laiko aš atsidariau antrają paštadėžę ir taip toliau… Užmaršties dulkės palaidojo mano pirmąjį elektroninį laišką… Bet puikiai atsimenu, nepamirštamuosius kuriuos  parašiau arba gavau, bet negrįžtamai praradau…

Aš neprisimenu tikslių žodžių parašytų, šiame elektroniniame Laiške, bet jis buvo parašytas Kovo 8 -ają.  Kaip ir dera tikram vyruj, vieną kart per metus mes prisimename moteris. Aš pasveikinau visas atstovybės merginas., išsiųsdamas elektroninį laišką ir jis pasiekė ne tą adresatą, nes žmonės pasirenka netikėčiausius  elektroninius pašto adresus. Taip prasidėjo mano pažintis su A. Ji tuo metu trynė mokyklos suolą, o aš buvau jau studenčiokas. Aš tapau A poezijos skaitytoju - kritiku, nors koks po velnių iš manęs kritikas. Mes bandėme susitikti prieš mūsų erą, bet  nesėkmingai. Po to aš išvažiavau už devynių jūrų marių, kaip sakoma laimės ieškoti… Ji vis kažkaip rasdavo mane virtualioje erdvėje ir vėl dingdavo. Tai tęsėsi metų metais, buvo keista kad žmonės bendrauja tiek metų ir nesusitikinka… Kai  mes susitikome prasidėjo - A & A Istorija, pakeitusi mano gyvenimą, neišsiplėsiu čia, tik pasakysiu: o brolyčiai tai verta  knygos !!! Mūsų virtualiais laiškais - pavertus juos popieriumi galima ištapetuoti visą kambarį !!!

Kai  AK-47 pasiėmė akademines atostogas ir išgaravo su savo draugeliu į Ūkanotajį Albioną. Mes manėme, kad paragavęs gardesnės duonos liks ten velniai žino kiek ilgam. Jo žinios iš salos buvo skurdžios, bet vieną dieną mes pasilikę Marijos Žemėje sulaukėme jo įspūdingo elektroninio laiško. Žmogus padirbėjo iš širdies, šis laiškas man priminė apsakymą. Jis aprašynėjo savo džiaugsmus ir vargus Jos Didenybės Elžbietos II žemėje: konfliktus su kitais tautiečiais, alinatį darbą skinant narcizus, išlėkimą iš darbo ir naujo  paieškas, pasilinksminimus, nelegalias akcijas ir šunybes kurias jie ten iškretinėjo. Jis visada buvo kiemo vaikas, jis buvo vienas iš mūsų.  Kaip antais jie apdūmė anglų mentus, besivažinėdami su netvarkingais dokumentais. AK-47 visą kaltę sumetė ant Jurijaus Gagarino, tai jam priklauso šitas trantalas. Džentelmeniškieji bobiai, tik palinkėjo gero kelio, nes jie nė velnio nežinojo apie pirmąjį žmogų kosmose !!!  Vėliau ši gelda palaimingai nuskriejo nuo skardžio !!!  Man žadą apėmė nuo AK-47 istorijos -  tai buvo tikros žinios iš savo žmogaus , apie subtilius kultūrų skirtumus. Apie realų gyvenimą Vakaruose. Aš laukiau tų istorijų, bet jų daugiau nebebuvo…

Patys linksmiausi metai jaunystėje, sutiksite su manimi  - tai studentavimo metai. Tais laikais  aš buvau didelis studentiško gyvenimo aktyvistas, o mūsų atstovybė man lyg šeima. Tai buvo gvardija, mes ir dabar palaikome santykius po daugelio metų, ištrynę dabar jau juokingai atrodančius,  tarpusavio nesutarimus. Atėjus vasarai, kaip žinia miestai ištuštėja nuo studentų - kas važiuoja į kaimą pas močiutę šienauti, o kas į Ameriką dolerio užsidirbti. Štabe pasiliko, tik vietiniai - laikantys priešakinį atstovybės frontą. Po vieno mūsų eilinio posėdžio, prasidėjo vienas iš neeilinių pasisedėjimų ( o kiek jų būta ! ). Tuomet skysta duona būdavo perduodama per langą, kad nepažadintume budėtojos budrumo, o uždarų durų mes toliau spręsdavome aktualias studentiškas problemas, leisdami muziką iš winamp’o . Mūsų gvardietė Ice-T, buvo neseniai išdūmusi į Prancūziją uždarbiauti ir aš pasiūliau pasisedėjimo dalyviams parašyti kolektyvinį laišką. Ne kokį ten elektroninį, o tikrą - popierinį.  Kaip tarėm, taip ir padarėm !  Grįžusi rudenį, ji papasakojo kaip džiaugėsi, gavusi šią nuostabią mūsų dovaną. Sedėdama ant kalno su vyno taure ( galbūt net verkė), ji tikriausiai ne vieną kartą perskaitė šį laišką. Kartais maži dalykai, kurie nieko nekainuoja, uždirba neišdildomą įspūdį ilgiems metams , norisi tikėtis visam gyvenimui.

Mano brolis Kalašas, beje mes skirtingų tėvų, nenusėda vienoj vietoj ilgam. Kažkada mes bandėme  įsidarbinti kruiziniame laive. Mano svajonės taip ir liko svajonėmis, o jis po n metų išskrido į Ameriką ir pradėjo  plaukioti po Karibus. Jo elektroniniai laiškai būdavo kaip lietus Sacharoje, aš pykdavau už tai. Bet vėliau sužinojau, kad Internetas laive nebuvo pigus malonumas.  Kai aš tuos laiškus galėjau kasdien kepti kaip blynus, kažkas turėjo sūrų prakaitą lieti. Tai nebuvo mano gimtadienis, bet aš gavau nuostabų atvirlaiškį, kaip Kernagis dainavo, kur jis niekada nebuvo… iš Jamaikos !  Į mane žvelgė tradicinis jamaikietis su visą amžių augintais dredais, ragaujantis tradicinį jų patiekalą ( greičiausiai  - tai Sensimilia⁴) - rūkstantį tarp jo pirštų, o iš burnos išeinantį melsvo debesėlio pavidalu. Apačioje lietuviškos trispalvės juostos fone, stambiu baltu šriftu buvo išspausdintas visų Bob Marley tėvynainių šūkis : YAH MAN ! Šią frazę, jie turėtų išsikalti savo herbe. Kalašas mane supažindino su svarbiausiais tikrų rastamanų žodžiais, kuriuos aš pavartoju sutikęs jamaikiečius.

Kai aš baigiau mokslus, Kalašas jau sedėjo Drakonų šalyje, visiems labiau žinomu kaip Velsas. Jis pakvietė mane prisijungti, suorganizavo darbą  ir apartamentus - viskas buvo paduota man ant lėkštutės su paauksuotais kraštais. Kuomet Kalašas išvažiavo Lietuvon atostogoms į mūsų butą atsikraustė nauja gyventoja - Spyglius. Kadangi mes meniškos sielos, tai iškarto užsiėmėm nesąmoniu darymu. Viena iš kurių buvo laiškų rašymas. Vakare grįžęs iš darbo, rasdavau jos laišką po durimis. Atrašydavau atsakymą ant to pačio popieriaus lapo ir pakišdavau po jos durimis. Ir ji grįžusi po darbo,  ryte rasdavo laišką. Tai buvo iliustruoti buitiniai laiškai su muzikiniais intarpais . Jie priminė mamos raštelius vaikams: gali pasiimti iš šaldytuvo tą ir aną, kodėl išgerei mano vyną ir sugadinai mano keptuvę ?

Gyvenome mes tame kaime, apsuptame nuostabiausių kalvų, vargingai - neturėjome Interneto !  Tad po naktinės pamainos, ryte iš karto dumdavau į biblioteką. Visų kaimo emigrantų susirinkimo vietą. Kiekvienas turėjo teisę į dviejų valandų nemokamą pasimatymą su namiškiais ir visu pasauliu. Vėliau, šios gerybės buvo apkarpytos  - liko tik valanda. Mes tarpusavyje su draugais dalindavomes kodais ir taip apgaudavome sistemą. Skaudžiausiai būdavo, kai nespėdavau išsiųsti laiško, nes baigdavosi laikas ir jis nusėsdavo virtualybės kapinėse. amžiams.   Kartais aš bibliotekoje prasedėdavau valandų valandas. Rašydavau draugams likusiems Lietuvoje, ilgiausius laiškus - dalindavausi savo įspūdžiais iš svečios šalies. Kažkam iš draugų, jie priminė mažus apsakymus. Kaip dažnai  būna, sulaukdavau ne visų atsakymų, kai kurie būdavo trumpi, kaip mini sijonėliai ir tik retas nuoširdžiai išliedavo širdį. Po kiek laiko aš spjoviau į tą reikalą - laiškų rašymą į Tėvynę, nes supratau, kad gyvenime rašytojų mažuma, visi kiti  - tik  skaitytojai.

Po vieno ilgo laiško sesei,  man gimė išganinga mintis - pradėti rašyti blogą !  Pasidalinti savo istorijomis, ne tik su artimais draugais, bet  ir nepažįstamaisiais. Kaip nutinka ne vienam kūrėjui prieš tai  - aš išlaviau savo paštadėžę ir šimtai mano laiškų - dešimtys istorijų, prasmego skradžiai. Draugai, kas turite mano senienų atsiųskite !!!  Būsiu iš anksto dėkingas !!!

P.S: Ši  rašliava, pirma virto popieriumi ir tapo Laišku, nusileidusi į Skaitytojos rankas, kaip rudenio lapas, kol pasiekė jūsų akis per virtualybės akinius…

Ir nepamirškite parašyti  L A I Š K O  Artimajam !!!

1. ETA - ( Euskadi Ta Askatasuna, baskų kalba- Baskų šalis ir jos laivė) – ginkluota baskų organizacija.

2. Juan Carlos I -asis - dabartinis Ispanijos karalius.

3. Kapitono Granto vaikai - prancūzų rašytojo Žiulio Verno nuotykių romanas.

4. Sensimilia - marichuana.

@iris

21:24 16.04.2011

Londonas

Rodyk draugams

I n t e l e k t u a l i n ė P r o s t i t u c i ja

Intelektualine Prostitucija – protinė veikla atliekama už pinigus ar kitas materialines gėrybes, suteikianti pasitenkinimą tiek klientui, tiek ir kūrėjui.

Nekaltybę šiame reikale praradau būdamas 15-kos, dešimtoje klasėje. Pamenu draugas paprašė parašyti eilėraštį, nes tai buvo jam neįveikiama užduotis lietuvių kalbos pamokai. Kaip žinia sportininkai nepasižymi žodžių dėliojimo mene, na dauguma jų. Viskas įvyko mano kambaryje. Priguliau ant lovos ir … išvydau rudus Sacharos smėlynus, piramides ir kupranugarius. Jie žvelgė į mane nuo pagalves užvalkalo. Ir kaip žmones sugalvoja tokius užvalkalus austi ? Taip gimė „Miražas“ – pirmasis eilėraštis, pirmasis mano darbas parašytas kažkam, kurio autorius liko tarp eilučių !
Kaip ir dauguma Nekaltybės praradimo atvejų, jis buvo idėjinis, vienu žodžiu nemokamas. Tik iškrypėliai ir „tūpos“ kekšės parduoda savo nekaltybę !!! Ir dar kainą o jojoj kokią užsikelia!
Šis nekaltas Aktas buvo sėkmingas. LD buvo pagerbtas už „Miražą“, o aš išaukštintas. Mano eilės atsidūrė pirmame mūsų klasės knygos puslapyje, o „jo“ berods trečiajame Man patiko ta senmergė „lietuvščikė“, kuri mums pasakojo apie baisųjį suaugusiųjų pasaulį, ji nesiskaitė su žodžiais. Žavi asmenybė, kuri kartais būdavo absoliučiai teisinga visiems – pirmūnams ir visiems likusiems. Tai ji pirmoji privertė mus perskaityti mūsų pačių mintis, davė stimulą kurti. Ar kiekvienas supranta, koks pragariškas yra mokytojo darbas, kai reikia kovoti su tais debilais ir potencialiais nusikaltėliais. Taigi moteriai pavažiavo stogas. Štai jums paradoksas-jos buvęs mokinys, „Miražo“ „autorius“ areštuoja savo mokytoją, už nepaklusimą pareigūnui…
Prekybkėje padėjau kaimo autoritetams įveikti meno barjerus. Meno Istorija, Filosofija ir kitas kosmosas tolimas paprastiems kaimo vaikiams. Atėjo metas kai visi norėjom baigti tą proftechą. Pamenu rašiau verslo planą kabake užsigerdamas alumi, aiškindamas verslo subtilybes vienai blondinei iš turtingojo naftininkų miesto. Žinoma kiti mano grupiokai nesnaudė, pamatę mano sugebėjimus. Jie kreipėsi į reikiamą žmogų…
Prisimenu sėdim bendrabutyje, pas mano grupioką – rašom verslo planus. Paskambina vidurnaktį kitas grupiokas, didelis Zigmanto Gelės kaimo autoritetas ir atlekia į Šiaulius už pusvalandžio su neregistruotu automobiliu. Jis buvo biznesmenas, tuo metu varydavo mašinas iš vokiečių. Kimbame į darbą. Trys taburetes – tai mūsų rašomieji stalai. Aš juos šeriu idėjomis ir jie gaudo kiekvieną mano žodį, sugrumuliuoja savo makaulėse ir kaip uolūs vienuoliai išlieja tai ant popieriaus. Trečią valandą nakties išalkstame ir lekiame į centrą, visą parą dirbantį legendinį kioską prie stoties, nusipirkti picų. Rodos dar ir dabar jaučiu tų garstyčių skonį savo burnoje. Mums labai pasisekė, kad neužtaikėme ant mentų, nes būtų blogai baigėsi. Grįžtame – Procesas tęsiasi !!! Kovojame su miegu – cigaretėmis ir kava. Išaušta rytas, prie mūsų prisijungia dar pora „proto bokštų“, mes vedame balansą - skaičiavimo mašinėlės eina iš rankų į rankas. Laikas tirpsta, paskutinės minutės. Taip mes padarėme klaidų, bet nebuvo kur trauktis – tai buvo Paskutinė Diena, kada reikėjo priduoti Verslo planą, antraip sudie Prekybke !!!
Tokia buvo mano pradžia šiame versle. Tiesa dėstytojai nebuvo kvaili ir puikiai žinojo, kas stovi už visų tu rašliavų. Bet jie buvo žmones ir leido tiems vaikiams baigti proftechą.
2001-ųjų Vasarą mane ištiko Moralins Insultas. Aš buvau pirmasis kuris neįstojo į ŠU Istorijos specialybę. Mane apėmė tuštuma, kai pamačiau, kad man pritruko tik … 0,01 balo !!! Aš tuo metu neturėjau nei pinigų, nei palaikymo. O po ketverių metų sužinojau, kad bent dvi vietos šiame kurse buvo nupirktos. Ačiū supuvusiai lietuviškai korupcijai !!! Netapęs istoriku, tapau turistu.
Atėjo ruduo ir prasidėjo darbymetis. Nauji ir seni studentai sugrįžo į miestą. LD susitikinėjo su kažkokia tai merga ir kreipėsi į mane, kad padėčiau. Vienas malonumas buvo rašyti darbą apie totalitarizmo ir autoritarizmo skirtumus. Žodžiu finale – jis buvo patenkintas, ji laiminga (už savo balą), o aš… „išprievartautas”. Kai prostitutei nesumokami pinigai – tai išprievartavimas !!! Žmogau kur mano 30 sidabrinių a ?
Jis tapo pirmas mano rimtas klientas ! Pasipylė sausi teisės darbai. Aš netgi turėjau savo sekretorę, kuri rinko mano tekstus. Aš tam neturėjau nei laiko, nei noro. Susipažinęs su Miss Justicija, supratau, kad Teisė labai sausas reikalas, visada turi laikytis Įstatymo raidės, jokios saviraiškos, jokio kūrybiškumo. Pilkuma. Žodžiu supratau, kad teisininku niekada nenorėčiau būti, net jei tam reikalui ir turėčiau pinigų.
Rodos visa amžinybė praleista Višinskio centrinėje bibliotekoje, verčiant ir interpretuojant tarybinius įstatymus į nepriklausomos Lietuvos įstatymus. Tačiau tu gaudai kaifą, kada tavo darbas įvertintas kaip vienas iš geriausių grupėje. Nors tai buvo tik septyni balai, kai dauguma net negavo ir tiek. Ir kai tavo darbą skaito ir vertina Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjas. Ir aš paprastas vaikis, nušluosčiau ne vienam teisininkui studentui nosį. Mano darbai kainavo žymiai pigiau, nei sostinės snobų.
Antrame kurse prasidėjo mano Aukso Amžius. Aš turėjau savo „sutenerę” ir mano klientūra augo kaip ant mielių. Vadybos darbus kepiau kaip blynus. Susipažinau su vadybos subtilybėmis anksčiau nei mano kurso draugai. Pamenu vieną kartą rašiau vadybos darbus daugumai vieno kurso studentų. Buvo nusiskundimų, nes buvo nuskriaustųjų – tinkamai neįvertintų. Man buvo viskas aišku, eilinį kartą šioje situacijoje suvaidino dėstytojos subjektyvumas. Kartais buvo vertinamas ne pats darbas, o studentas. Žinoma čia yra kaltė ir pačio studento. Jei jis ar ji nesugeba apginti mano darbo, tai tik jo problema. Ir genialiausias darbas nebus tinkamai įvertintas, jei dėstytojas suous, kad tai pirktas darbas. O vadybininkė pas mus buvo „kliuška”, kuri nematė žmonių pastangų. Svarbiausia jai buvo sistema, o žmonių kūrybingumas ir žinios jai buvo nemotais. Aš buvau neįvertintas jos. Mano klientai mane rekomenduodavo kitiems ir apie mane sužinojo žmones net tik iš mūsų koledžo, bet ir iš kitų mokymosi institucijų.
Aš pradėjau „studijuoti“ ŠU Pedagoginiame fakultete, neakivaizdžiai, galima sakyti aš buvau nematomas žmogus ten. Manęs nebuvo jokiame sąraše, manęs nematė joks dėstytojas, bet studentai mane pažinojo. Traukiau pastoviai vieną milijonieriaus sūnėną. Jokių finansinių problemų su juo nebuvo. Geras bičas buvo tris metus prasimokė ir metė tą pedagogiką. Išvažiavo į Angliją uždarbiauti. Pamenu man nutiko keistas atsitikimas – man viena vaikų darželio auklėtoja netgi davė kyšį, kad tik parašyčiau kursinį darbą. Rašai darbą, tau mokami pinigai ir štai tau dar butelis konjako, kaip jūs tai pavadintumėte draugai ? Tikrų tikriausias kyšis! Galima sakyti tapau tikras pradiniu klasių mokytojas, tik už savo darbą negavau jokio diplomo.
Teko rašyti ir privačių kolegijų studentams, vieną iš kurių ir „baigiau“. Visada stebėjausi Lietuvos privataus aukštojo mokslo lygiu. Kai sukurpi diplominį iš keletos knygų ir brošiūrų, tai verčia abejoti tų dėstytojų kompetencija. Man visada patikdavo „privatininkai“ – jie visada dirbdavo ir turėdavo pinigų. Mano vienas mėgstamas klientas dirbo banke. Ne, ne koks ten vadybininkas, tiesiog paprasčiausias apsauginis. Jis anksčiau mokėsi Policijos Akademijoje. Žinote tokius vyrukus, platūs pečiai, rimtas veidas, aštuonios valandos budėjimo. Jis mane tiesiog šerdavo pinigais, ištisus du metus. Jau buvo iš anksto aišku, kas jam rašys diplominį. Na ką gi vaikinas gauna 10 balų už „savo“ šedevrą. Bet ateina metas, diplominio gynimas, kada reikia tai išdėstyti kompetetingiems vyrukams ir šis muilo burbulas subliukšta. Vaikis užsitarnavo tik šešetą, kadangi dar reikėjo ir pakalbėti apie ką buvo „jo“ darbas. Taigi neužtenka tik perskaityti kas parašyta, reikia suprasti kas ten parašyta !
Išsijuosęs darbavausi ir savo darže. Automobilistai, statybininkai, turistai ir kiti plaukė pas mane su užsakymais !!! Aš turėjau „savo“ ofisą Kolegijoje, tiesiog gyvenau studentų atstovybėje. Ne vienas smagus savaitgalis mano gyvenimo ten praleistas. Pamenu vieną pavasario šeštadienį baigiau filosofijos darbą, pas mane atlėkė klientai, besidžiaugiantys geru oru, pasiimti savo darbų . Jie pasisiūlė mane parvežti namo, bet aš tūrėjau susitikimą prie Auksinio, atšvęsti sunkią savaitę. Ir jie mane kaip kokį merą atvežė tiesiai į Saulės laikrodžio aikštės vidurį. Visas besilinksminantis jaunimėlis, tarsi sustingo žiūrėdamas kaip aš išlipau iš automobilio. O pirmadienį viena pažystama paklausė : Kaip tau su tais policininkais? Sakau kokiais? O gi tais kam tu rašei darbus…
Teko susipažinti ir su Teismo vidaus virtuve. Buvo duotas įsakymas iš viršaus, kad visos sekretorės privalo turėti aukštąjį išsilavinimą. Taigi vienai tokiai moteriškei padėjau jį įgyti. Tiesa pasakius vos nesužlugdžiau jos karjeros ir savo gyvenimo. Žinote kai kūrėjas išsikvepia, kai jis pabėga nuo šio pasaulio, telefonas išjungtas ir begalinis panikos jausmas. Ir štai man ateina laiškas į namus, mane surado per duomenų bazę, nors neturėjau jokio kriminalinio įrašo. Sistema mane surado!!! Tik vėliau supratau, kad žaidžiau su ugnimi ! Aš norėčiau jūsų ponia atsiprašyti už tas bemieges naktis. Visi mes ne angelai, deja…
Padėjau ne kartą ir vienam vaikinui kuris gynė Lietuvos (ir NATO) interesus Kosove. Jis ten taiką palaikė!!! Kasdieną rizikuodamas gauti kulką į kaktą, Labai rami vieta tuo metu buvo ten, anot žiniasklaidos, nes konfliktas jau buvo užgesęs. Pasaulio akyse-taip, bet ne kosovarų ir serbų kasdienybėje. Taigi grįžta taikdarys namo išsiilgęs artimųjų, merginų, viso to civilinio gyvenimo, o jį dėstytojai spaudžia, kad sudarytų maršrutą po Lietuvą. Ar jis turėjo tada tam laiko ?
Kaip ir kiekvieną pavasarį, atitinkamam studentų kontingentui – paskutiniojo kurso – ateina lemiamas metas, paskutinis mūšis įrodyti, kad esi vertas to popiergalio!!! Tikras darbymetis tokiems rašeivoms, intelektualinėms prostitutėms, kaip aš. Žmonės netgi iš Vokietijos grįžta, kad pabaigtų Kolegiją. Lanksti gi ta mūsų švietimo sistema !!! Du kartus per metus išsilaiko sesijas, po to atgal pas vokiečius, kitais metais vėl tas pats. Žodžiu aš buvau geras žmogus, kuris nemokėjo pasakyti NE. Ir padėjau stropiai studentei baigti mokslus.
Tuo metu kaip sakant man ir vietinių klientų netrūko. Kaip žinote sako - batsiuvys be batų !!! Gelbėjau žmones, o savasis diplominis man buvo trečioje vietoje. Neturėjau aš tuomet kompiuterio tad basčiausi visur kaip benamis. Paromis sedėdavau prie kompiuterio studentų atstovybėje, ten buvo mano namai, aš buvau jų šeimininkas. Prisimenu tas bemieges naktis užsipirkdavau studentiško pašaro – batono, dešrelių ir greito paruošimo sriubų. Šitų sriubų negaliu pakęsti, atsivalgiau savo. Pamenu terminai spaudė, reikėjo dirbti, po blatu buvau gavęs bilietus į teatrą. Spjoviau į viską ir nuėjau pasižiūrėti gastroliuojančio Klaipėdos dramos teatro spektaklio. Išeinu lauk gavęs gerą katarsio dozę, pavasaris man alsuoja į krūtinę, visi džiaugiasi šiltu penktadienio vakaru, o aš sliūkinu į savo urvą toliau rašyti. Kai atsibosdavo kolegijos sienos ir norėdavosi normalaus maisto – persikraustydavau pas pusbrolį. Ten naktimis mirkdavau prie kompo, mažius labai pykdavo. Bet man neseniai pasakė, kad jis viską supranta dabar !!!
Pamenu AK manęs paprašė jam parašyti baigiamąjį darbą. Aš be jokių dvejonių atsakiau jam, nes žinojau kad tai reikštų mūsų draugystės pabaigą. Nes neduok Di, kur nors susimausi !!! Taigi jis paprašė vienos mergelkos parašyti. Kas iš to gavosi ? Verta gero anekdoto istorija, nors tuo metu stresas nevieną tūkstantį nervinių ląstelių jam suėdė. Važiavome iš Vilniaus, lėkėme autostrada ir jis man davė paskaityti tą šedevrą. Tai buvo tikrų tikriausia Kosminė opera, kavos tirščių analizė. Grįžome į Sun City‘į. Viskio stiklas, įsitaisiau prie monitoriaus ir aš kaip koks chirurgas pradėjau pjaustyti pūliuojantį kūną. Man pavyko iš Frankenšteino padaryti Žmogų. Žinoma buvo atlikta ne viena operacija, bet man pavyko išgelbėti žmogų. Žodžiu iš totalaus šūdo išspaudžiau vašką!!! O kas nutiko su ta mergelka?  Nuo to laiko - jie negali vienas kito pernešti kaip šuo katės.
Moralas paprastas – niekada nerašyk draugui už pinigus, jei žinoma nori išsaugoti draugystę, be to tai ir finansiškai nenaudinga, visuomet bus taikomos nuolaidos. Kaip sakoma jei ką darai, daryk gerai, daryk su meile, kad nebūtų gėda pažiūrėti žmogui į akis.
Baigus man rašeivos karjerą Lietuvoje, išvykau į Didžiąją Britaniją. Bet ir ten, kalvotajame Velse mane jie, klientai surado. Žmogus turbūt persigalvojo dėl diplominio, kai suma buvo paminėta svarais. Netgi grįžus namo atostogoms, gaunu užsakymų. Paskutinį sykį rašiau savo malonumui apie emigracijos pliusus ir minusus. Taigi tai buvo nemokamos mano paslaugos. Nedulkink savo draugų !!!
Kai kas turbūt galvoja, kad amoralu yra pirkti kursinius, diplominius darbus. Bet gerbiamieji, ne kiekvienas iš mūsų gali būti statybininku, astronomu, teisininku ar matematiku. Ne kiekvienas ir sugeba mokytis ar kurti, bet visiems reikia to popiergalio ir viskas. Kad gautum bet kokį darbą !!! Pasižiūrėkite, kiek absolventų dirba pagal specialybę… fizinio lavinimo mokytojas – degalinės kasininkas, lituanistė – administratorė ir t.t.
Ir visa tai aš dariau ne vardan pinigų (taip finansinė nauda buvo svari, palyginus su ta vargana stipendija), bet man patiko pats kūrybos procesas. Aš padėjau ne vienam studentui sunkiu momentu. Ar kam nors kyla klausimas dėl moralinio šio verslo aspekto ?
Tad būkime žmogiški – kai tu jauna dirbanti mama su dviem mažamečiais vaikais, tolimųjų reisų vairuotojas, karys atliekantis pareigą savo šaliai, galbūt tau tiesiog fiziškai nėrą jokių galimybių parašyti vieną ar kitą darbą. Prisiminkite savo artimuosius, neteisk ir nebusi teisiamas…

Rodyk draugams

Juodoji pusė…

Juodoji pusė ragina !

Pavirst ledu -

Skaidriu ir šaltu

Abejingu pasauliui

Kasdieniniam.

Stovėt aukštai ant

Kalno …

Matyt visus & nieko

Būt  keikiamam kitų,

Bet likti Išdidžiam

Kam reikia formalių

Kalbų ? Aš tyliu …

Ir šventą karą pradedu !

1997/98

Rodyk draugams

šiandien aš valau savo Sielą

šiandien aš valau savo Sielą

metu Lauk visus, kurie

mane pardavė, laikė juokdariu

savo dvare

šiandien aš tariu sudie,

tiems, kurie vadinos draugais

pagaliau mano akys

palietė šviesą ir jos nesudegė

radau paprastą - Tiesą :

jie buvo mano pinigų draugai

2003.06.20 02:06

Rodyk draugams

Eilėraštis apie nieką…


Aš noriu išmatuoti

žodžiais savo sustingusią

būseną …

išvyst save iš paukščio

skrydžio…

aprėpti lauką, kuriame

aklai einu

pagrobt save & nusinešt

kaip nekaltą auką

skirtą beribiam okeanui …

nutviekstą Saulės geidulingų

spindulių

99.6.16

Rodyk draugams

13 ta diena

ji atėjo

tai Pragaro slenkstis

aš palikau viską

Pasaulyj dėl Tavęs

& stoiškai

miriau toj Kryžkelėj

ir prakeikiau tą miestą

kurį taip mylėjau

mano kojos pasiėmė jo

dulkes

mano mintys įstrigo

grindinio tarpuose

ir tie veidai mane

dusino

kumštyje laikiau :

Neapykantą, Neviltį & Baimę

aš kuo greičiau troškau

išsinešdint iš Ten …

MMIII.VI.XVI

Rodyk draugams

sanitarai

kuomet čia sustojo

tankai > sanitarai

okupavo mūsų

asfalto dangą.

tai medžioklė !!!

bet grobis patiekiamas

čia de morte

& virsta ugninio H₂0 -ens

lašais

ši rasė nemoka muitų

tokie laisvi kaip hunai

nardo tarp betoninių

urvų > laisvi be narvo

nutrauktom grandinėm

iš institucijų rankų

prarasti ? nematomieji

laisvai išsitiesiantys

žolėje, asfalto pataluos

turintys, daugiau nei

mes išmetėm

& jei tankai čia

nebūtų sustoję >

nežinočiau, kad

greta tokia tauta

egzistuoja

atėjusi iš mūsų

sutryptų, nunuodytų

nuskandintų, nudurtų

išduotų, pragertų,

prapistų

V i l č i ų

2001.6XXX

Rodyk draugams

Šiandien sutikau

Šiandien aš sutikau

puolusį, ne angelą

tik žmogų,

šešėlį šaltoj saulėtoj

dienoj,

prarastą draugą

iš pirmos cigaretės

pelenų, asfalto takų,

pievų vaikystės

maišto laikų,

mes buvom broliai

tik trumpam …

pamenu tavo veidą

ir vardą …

dešimt kartų medžiai

metė lapus

jie pasiėmė mus !!!

dabar tavo žvilgsnis

stiklinis ir rankos

nemaldauja, o reikalauja

vinių …

parneši jas sūnums

namo

ar nuskandinsi bokale ?

ir tau nusispjaut -

kad ištiesta ranka,

spjovei ant visuomenės,

kuri tave išspjovė

2001.X.24

Rodyk draugams